Isaac Albéniz
Ispãnijos mùzika
Ispanų muzikos ištakos
Ispanų muzikos ištakos glūdi iberų kultūroje. 2 a. pr. Kr.–5 a. romėnų veikaluose aptinkamos pirmosios žinios apie Ispanijos šokius, muzikos instrumentus. Iš romėnų laikotarpio išlikusios viengubosios ir dvigubosios išilginės fleitos (panašios į senovės graikų aulą), arfa, trimitai, įvairūs būgnai.
Ispanų muzikos įtakos
tradicinės muzikantų eitynės (Tenerifė, 2018)
4 a. įsigalėjus krikščionybei paplito ambraziejiškasis choralas. 5–6 a. Ispaniją valdę vestgotai pusiasalio rytinėje ir pietinėje dalyje įtvirtino gališkąjį choralą; 5–11 a. Toledo, Aragono, Kastilijos, Leono provincijojose klestėjo mosarabiškasis, kitur – grigališkasis choralas. 8–11 a. didžioji Ispanijos dalis (išskyrus Galisijos, Astūrijos ir Baskijos provincijas) patyrė arabų muzikos įtaką. Ypač garsėjo Andalūzijos mokykla, kurios pradininku laikomas Ziriabas (9 amžius). 15 a. pradžioje Ispanijoje apsigyvenę čigonai Andalūzijos muzikai suteikė dar daugiau rytietiško kolorito. Šalies regionų muzikinis folkloras labai skirtingas. Baskijos liaudies muzika – archajiškų dermių (specifinė diatonika), metroritminių struktūrų (būdinga 5 dalių metras). Paplitę šokiai aureskas, sortsikas, arin arin. Archajiškiems šokiams akompanuojama pučiamaisiais (čistas, alboka) ir būgnais (tun tun, pandereta ir kitais).
Galisijos liaudies muzika
Galisijos liaudies muzikos pagrindą sudaro keltų genčių muzika; joje ryšku ir Kastilijos įtaka. Pagal koloritą ir derminę struktūrą (jai būdinga melodinis ir harmoninis mažoras) ji panaši į portugalų muziką. Paplitę lyrinės dainos (populiariausia – alala), šokis muineira. Dainoms ir šokiams dažnai akompanuojama dūdmaišiu gaita.
Katalonijos ir Balearų salų liaudies muzika
Katalonijos ir Balearų salų liaudies muzika panaši į Pietų Prancūzijos (ypač Provanso) muziką. Derminį pagrindą sudaro mažoras-minoras. Vyrauja 2 ir 6 dalių metro dainos. Ryškus katalonų šokis sardana, kuriam akompanuoja nedidelis instrumentinis ansamblis kobla.
Kastilijos liaudies muzika
Kastilijos liaudies muzikoje ypač gausu dainų ir šokių. Vyrauja romansai ir segidilijos. Jų melodika siauro diapazono, diatoniška, melizmuota, daugiausia 3 dalių metro. Akompanuojama dažniausiai gitara. Paplitę dainuojamieji šokiai segidilija, bolero, fandangas, rueda, chota (šis ypač populiarus Aragone).
Andalūzijos liaudies muzika
Andalūzijos liaudies muzikoje vyrauja cante jondo (vėlyvesnė flamenko atmaina) ir specifinis andalūziškasis stilius. Cante jondo ryšku ekspresyvaus pobūdžio dainose (solearas, kanja, sigirija, polas). Andalūziškasis stilius – specifinio rytietiško kolorito (būdinga kintančios tonacijos ir dermės, gausūs chromatizmai ir melizmos, griežta ritminė pulsacija). Gausu dainų ir šokių, panašių į fandangą (malagenija, rodenija, granadina), segidiliją arba kilusių iš senovinių visai Ispanijai bendrų formų – sorongo, tiranos, ole, vito ir kitų. 19 a. pabaigoje Andalūzijoje paplito tango. Populiariausi instrumentai – gitara ir kastanjetės.
populiariausias instrumentas – gitara
Valensijos liaudies muzika
Valensijos muzikiniame folklore be vietinių, labai archajiškų bruožų ryšku ir Katalonijos (6 dalių metrai, pagrindinis instrumentas – dulsaina), Aragono bei Kastilijos (Valensijos chota, čamenta), Mursijos (gausūs orientalizmai; kastanjetės) įtaka.
Profesionaliosios muzikos raida 6–14 amžiuje
Ispanų profesionalioji muzika pradėjo klostytis 6 amžiuje. Sevilijoje, Toledo ir Saragosoje klestėjo bažnytinė muzika. Vyskupai šv. Leandras (599) ir šv. Izidorius Sevilietis (560–636) mini liturgines giesmes, kurių melodijos – vietinės kilmės. Apie 13 a. paplito herojinės žygdarbių dainos (cantares de gestas) apie karalių Rodrigą, kovas su arabais, Fernáno Gonzálezo žygdarbius, nacionalinio herojaus Cido Campaedoro gyvenimą ir nuotykius. Jas dainuodavo trubadūrai ir žonglieriai (chuglarai, ispaniškai juglares) akompanuodami viuela. Susiklostė poemos žanras. Karaliaus Alfonso X Išmintingojo rinkinyje Giesmės Šventosios Marijos garbei (Cantigas en loor de Santa María) yra 401 poema (dalis jo ir parašytos) galisų kalba. Jų melodijos panašios į kai kurių Ispanijos sričių liaudies melodijas, poezija epinė, lyrinė. Trubadūrų menas ypač suklestėjo 14 a. Barselonoje. Jie kūrė kansus, panašius į kastiliškąsias ir galisiškąsias kantigas, albadas, serenadas, pastoreles, satyrines dainas. Viena populiariausių formų buvo retroensa – lyrinė daina su nuolat pasikartojančiu refrenu; jai buvo pritariama styginiais instrumentais. Žymiausias 14 a. kompozitorius ir leidėjas – J. Rodríguezas. Montserrato rankraštį Raudonoji knyga (Llibre Vermell) sudaro trubadūrų šokiai, dainos, kiti monofoniniai ir polifoniniai kūriniai (iš viso apie 600). 14–15 a. susiklostė baladės (romance) žanras (klestėjo 16 amžiuje). Vyravo istorinės ir riterių baladės kavaljereskos (caballeresco), nors būta ir lyrinių, meilės, satyrinių, humoristinių. Baladėms akompanuota viuela, samfonja. Greta baladžių buvo populiarios sudėtingesnės muzikinės ir poetinės struktūros viljansikos (viljanos, viljansetės, viljaneskos) ir paprastesnės tolygios metroritmikos kontrasiljos. 15 a. iš viljansikų ir kontrasiljų susiklostė kansonos, tonai, tonados, koplos, seraniljos. Ypač gausu ispanų šokių: arin arin, atseskas, aureskas, bolero, chota, čakona, desafijas, eskaramanas, fandangas, folija, granadina, habanera, malagenija, muineira (muinjeira), mursiana, polas, rondenija, rueda, sardana, segidilija, seisė, sortsikas. Jiems pritarti naudoti instrumentai: viuela, pandora, liutnia, arfa, psalteriumas, kastanjetės, trikampis, cimbolai, tamboras, tamborilis, gitara. Jau nuo viduramžių Ispanijoje būta vaidinimų su muzika. Vienas seniausių pavyzdžių – išlikę 12 a. misterijos Didieji karaliai (Los Reyes Magnos) fragmentai. 1266 Elchėje (Valensija) buvo pastatyta pirmoji išplėtota drama misterija Mergelės Marijos Ėmimo į dangų misterija (Misterio del Tránsito de Nuestra Señora, Elchės katedroje statoma iki šiol), atliekama su instrumentine muzika ir giesmėmis. Išlikęs ir 13 a. muzikinis vaidinimas Sibilės pranašystė (Canto de la Sibila). Nuo 14 a. klajojančiųjų artistų vaidinimuose būta dainų, šokių, instrumentinių intarpų.
Profesionaliosios muzikos pakilimas 15–17 amžiuje
Renesanso epochoje atsiradęs savitas ispanų muzikinio teatro žanras eklogė – pastoralinio pobūdžio, religinio arba pasaulietinio turinio draminės scenos su muzika. Pirmasis jų sukūrė J. del Encina (laikomas ispanų nacionalinio teatro pradininku). Jo sekėjas L. Fernándezas Dialoguose dainavimui (Diálogos para cantar) pavartojo melodeklamaciją su instrumentiniu akompanimentu.
15 a. prasidėjo ryškus Ispanijos profesionaliosios muzikos pakilimas – J. de Anchieta ir F. Penalosa kūrė mišias, motetus, himnus, giesmes. 16 a. suklestėjo instrumentinė muzika, ypač liutnininkų kūryba. Liutniai kurta preliudai, tjentai, glosos (variacijos), fantazijos, šokiai. Paplito sarabanda, čakona, folija, pasakalija ir kiti šokių žanrai. Žymiausi to meto kompozitoriai – C. de Moralesas, jo mokinys F. Guerrero (1528–99), T. L. de Victoria. C. de Moralesas sukūrė apie 20 mišių, keletą Magnificat, apie 10 motetų, lamentacijų, pasaulietinių kantatų, madrigalų, populiarių romansų aranžuočių. F. Guerrero sukūrė mišių, himnų, viljansikų, apie 90 motetų. T. L. de Victoria (1548–1611) daugiausia kūrė bažnytinę muziką. Garsėjo viuelininkai L. de Milánas (krikštytas 1500–61), L. de Narváezas (kūrė 1526–49), E. de Valderrábano, M. de Fuenllana, D. Pisadoras, A. Mudarra (1510–80), E. Daza, J. Marínas.
Imitacinio polifonijos stiliaus ir variacijų metodu pagrįsti vargonininkų J. G. Pérezo Paleros, P. A. Vilos, P. de Soto ir A. de Cabezóno (žymiausias) kūriniai. Reikšmingų teorijos veikalų parašė J. Bermudo, vargonininkas ir teoretikas T. de Santa María, D. Ortizas, F. Salinasas, B. Ramosas de Pareja, D. M. Duránas, D. del Puerto, M. de Biscargi.
17 a. viduryje susiklostė ispaniška operos atmaina sarsuela (zarzuela; pirmoji – Miškas be meilės / La selva sin amor, pagal Lope de Vegos poemą, pastatyta 1629). 18 a. antroje pusėje pradėjo klostytis lyrinė muzikinė komedija tonadilja. Pirmąją (pastatyta 1757) sukūrė L. Misónas (1727–76; iš viso parašė daugiau kaip 180). Tonadiljas kūrė P. Estevesas (319 šio žanro kūrinių), B. de Laserna (800), kompozitorius ir dainininkas M. del P. V. García (20 komiškųjų operų, 70 tonadiljų; populiariausia – Tariamasis tarnas / El criado aparente 1804). 18 a. greta muzikinio teatro klestėjo ispanų kompozitorių instrumentinė muzika. Žymiausi jos kūrėjai: J. Pujolis, J. Comesas, M. Romero, C. Patiño, F. Correa de Arauxo, S. A. de Herédia, P. de Herédia, J. Rebello, J. B. Cabanillesas, J. Jiménezas, P. Bruna.
Profesionalioji muzika 18–19 amžiuje
18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje ryšku ispanų muzikos nuosmukis. Jį lėmė italų muzikos įtaka. Žymiausias to laikotarpio ispanų kompozitorius – A. Litérezas (sukūrė Miserere, oratoriją, mišių, psalmių, Magnificat, himnų, sarsuelų). Didelę reikšmę klavyrinės muzikos raidai turėjo D. Scarlatti kūryba (Ispanijoje gyveno 1733–57). Jo mokinys klavesinininkas ir vargonininkas A. Soleras sukūrė muzikos bažnytiniams vaidinimams, koncertų 2 vargonams, sonatų klavyrui, kamerinių kūrinių. V. Martínas y Soleras sukūrė operų (pastatytos Neapolyje, Vienoje, Londone, Sankt Peterburge). Kiti 18 a. kompozitoriai: D. Terradellasas, M. Albénizas, M. Basco Nebra, T. de Iriarte. 19 a. Ispanijos muzikinis gyvenimas pagyvėjo. Įsteigtos konservatorijos Madride (1830) ir Barselonoje (1847), operos teatrai Barselonoje (1847) ir Madride Teatro Real (1850). 19 a. pirmos pusės kompozitoriai R. Carniceras, B. Saldoni ir M. H. Eslava y Elizondo kūrė sarsuelas, itališko stiliaus operas, B. Basili ir F. A. Barbieri – G. Donizetti, G. Rossini stiliaus komiškąsias operas.
Operos teatro rūmai Bilbao (1890, architektas J. Rucoba; po 1983 potvynio 1985 atstatyti)
Domenico Scarlatti (litografija, 19 a. antra pusė, dailininkas A. Lemoineʼas)
19 a. antroje pusėje atgimė ir suklestėjo sarsuela. Madrido Zarzuela teatre sarsuelas statė kompozitoriai M. Eslava, M. Fernándezas-Caballero, T. Bretónas y Hernándezas, R. Chapí y Lorente (sukūrė 155 sarsuelas, 1893 įsteigė kompozitorių ir leidėjų draugiją) ir A. Vivesas (daugiau kaip 140 sarsuelų). Prie ryškios nacionalinės pakraipos kompozitorių priskirtini gitaristas F. Tárrega, dirigentas ir muzikos teoretikas F. Pujolis, C. del Campo y Zabaleta (operos, simfonijos, koncertai, kameriniai kūriniai).
19 a. pabaigoje Ispanijoje kilo muzikinio kultūros atgimimo sąjūdis (renasimjentas) – ypač susidomėta ispanų muzikiniu folkloru. Atgimimo pradininku laikomas kompozitorius ir muzikos teoretikas F. Pedrellis. Savo kūriniais (operų trilogija Pirėnai / Los Piréneos, 1902), teoriniais veikalais, kritikos straipsniais, pedagogine veikla padėjo pamatus 20 a. ispanų kompozitorių mokyklai. E. Pedrellio sekėjai buvo I. Albénizas, E. Granadosas ir M. M. de Falla.
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
F. Mompou kūrė trumpas impresionistiškas pjeses fortepijonui. Kitose šalyse garsėjo J. M. Usandizagos, J. Guridi (1886–1961), C. del Campo y Zabaletos muzika. M. de Fallos mokinys E. Halffteris vartojo folkloro elementus. Kiti kompozitoriai: R. Halffteris, C. Halffteris, J. Pahissa, J. Rodrigo, O. Esplá, J. Bautista, C. Surinachas (1915–97), C. A. Bernaola, L. de Pablo Costales, E. Raxachas, T. Marco (g. 1942), J. L. Turina (g. 1952), P. Villarroigas (g. 1954), B. Casablancasas (g. 1956), R. Lazkano (g. 1968), J. M. Sánchezas-Verdú (g. 1968), O. Vazquezas (g. 1972). Muzikologai: R. Mitjanas y Gordonas, J. Subira, H. Anglésas, E. Torneras. Atlikėjai: smuikininkai – P. de Sarasate, J. de Manénas, violončelininkai – P. Casalsas, G. Cassadó, gitaristai – A. Segovia, N. Yepesas, pianistai – J. Iturbi (dar ir dirigentas), A. de Larrocha y de la Calle, J. Turina, R. Viñesas, dirigentas E. F. Arbósas, dainininkai M. Barrientos, P. Viardot, M. Fleta, V. de Los Ángeles, M. Caballé, T. Berganza, P. Domingo, J. M. Carreras.
Madride veikia: operos teatrai Teatro Real (įsteigtas 1850), Zarzuela (įsteigtas 1856), Teatro Lírico (įsteigtas 1907), konservatorija (įsteigta 1830), Nacionalinis, filharmonijos, Ispanijos radijo ir televizijos simfoniniai orkestrai, Koncertinė (įsteigta 1866), Kompozitorių ir leidėjų (įsteigta 1893) muzikos draugijos, Operos draugų asociacija, Muzikinės kultūros asociacija, koncertiniai biurai. Rengiami muzikos festivaliai, leidžiami žurnalai. Operos teatras (įsteigtas 1847) ir konservatorija (įsteigta 1847) veikia Barselonoje.
L: J. B. Trend The Music of Spanish History to 1600 London 1926; T. Marco Historia de la música española 6 v Madrid 1983–84; U. Martynov Muzyka Ispanii Moskva 1977.
1915
Ispanijos kultūra
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos