Ispãnijos piliẽtinis kãras, 1936–39 sukilimas prieš Ispanijos respublikos vyriausybę.
Karo priežastys
Kilo dėl visuomenės susiskaldymo į konservatyviąją bei nacionalistinę (žmonės, prisirišę prie katalikų tikėjimo, aukštieji kariškiai, dauguma žemvaldžių, verslo atstovų) ir respublikoniškąją (miestų ir kaimų darbininkai, didelė išsilavinusios vidurinės klasės dalis) stovyklas. Ispanijos politinio spektro kraštuose buvo fašistinės Falangos nariai ir karingi anarchistai.
Prielaidos
Ispaniją 1931 paskelbus respublika, į valdžią atėję nuosaikieji socialistai ir vidurinės klasės nuosaikieji respublikonai pradėjo įgyvendinti socialines, karines ir Bažnyčios reformas. Dėl konservatyviosios visuomenės dalies obstrukcijos valdančioji koalicija suskilo. 1933 11 rinkimus laimėjo dešinioji koalicija. Daugelis 1931–33 reformų buvo atšaukta. Baimindamiesi autoritarinio valdymo socialistai, anarchistai ir komunistai 1934 10 rengė sukilimą, kuris įsiliepsnojo tik Astūrijos angliakasių rajonuose. Jį numalšino generolas F. Franco. Dėl vėliau vykdytų represijų kairieji susivienijo į Liaudies frontą ir 1936 laimėjo rinkimus; 1931–33 reformos buvo atnaujintos.
Sukilimo pradžia. Šalių pajėgos
Ispanijos pilietinis karas
Dešinieji rengėsi kariniam perversmui. 1936 07 kairieji nužudė monarchistų lyderį J. Calvo Sotelo. 1936 07 17 Ispanijos Maroko, 07 18 – Ispanijos miestų karinėse įgulose prasidėjo gerai suplanuotas sukilimas. Iki 1936 07 21 sukilėliai užėmė Ispanijos Maroką, Kanarų salas, dalį Balearų salų ir regionus į šiaurę nuo Guadarramos kalnų ir Ebro upės (išskyrus Astūriją, Santanderą ir Baskijos provincijas). Kitur kairieji sukilimą numalšino. Sukilėliai kontroliavo apie 1/3 Ispanijos. Ir respublikonai, ir nacionalistai vykdė masines politines represijas. Sukilimo vadu greitai tapo generolas F. Franco, 1936 10 paskelbtas valstybės galva; sukilėlių vyriausybė įsikūrė Burgose. Respublikonų vyriausybei nuo 1936 09 vadovavo socialistas F. Largo Caballero, 1937 05 jį pakeitė socialistas J. Negrínas (ministru pirmininku išliko ir emigracijoje, iki 1945). Ispanijos respublikos prezidentu iki karo pabaigos buvo nuosaikus respublikonas M. Azaña y Díazas. Nuo pat pilietinio karo pradžios tarp respublikonų nesutarė anarchistai ir karingieji socialistai (karą vertino kaip revoliucinę kovą, pradėjo kolektyvizuoti žemės ūkį, nacionalizuoti pramonę ir paslaugų sektorių) bei nuosaikieji socialistai ir tie, kurie tik norėjo išsaugoti respubliką.
Kad įgytų sąjungininkų prieš nacių Vokietiją, SSRS parėmė Liaudies frontą; Kominternas nurodė Ispanijos komunistams aktyviai remti respublikonus. Svarbiausia sukilėlių jėga buvo Maroke dislokuoti kariniai daliniai, vadovaujami F. Franco. Nuo Ispanijos juos atkirto respublikonų karinis laivynas, kurio įgulos sukilo prieš dešiniuosius karininkus. Siekdamos plėsti įtaką ir pakenkti Prancūzijai Vokietija ir Italija organizavo oro tiltą iš Maroko į Seviliją; per 10 dienų perkelta apie 15 000 karių. Ne visai pavykęs sukilimas virto ilgalaikiu karu.
Užsienio parama
Matydami, kad jėgos yra apylygės, tiek nacionalistai, tiek respublikonai kreipėsi pagalbos į užsienio valstybes. Nacionalistams karių, tankų, lėktuvų siuntė Vokietija (Kondoro legione tarnavo apie 5500 žm.) ir Italija, aktyviai palaikė Portugalija. Respublikonus iš pradžių rėmė Prancūzijos vyriausybė, bet dėl vidaus opozicijos 1936 08 L. Blumo vyriausybė prisidėjo prie Didžiosios Britanijos, SSRS, Vokietijos ir Italijos susitarimo nesikišti į karą (Vokietija, Italija ir SSRS susitarimą ignoravo). Madrido vyriausybei padėjo apie 40 000 internacionalinių brigadų kovotojų, apie 20 000 užsieniečių tarnavo medicinos ir kituose pagalbiniuose daliniuose.
Pilietinio karo veiksmai
Nacionalistai pradėjo dvi kampanijas: generolas E. Mola Vidalis įsiveržė į baskišką Guipúzcoa provinciją, kad atkirstų ją nuo Prancūzijos, F. Franco nužygiavo Madrido link. 1936 08 abi kariuomenės susijungė. 1936 08–09 sukilėliai savo pozicijas sustiprino: generolo J. E. Varelos daliniai užėmė Seviliją, Kordobą, Granadą ir Cádizą. Respublikonai nesugebėjo numalšinti Alcázaro ir Toledo tvirtovių įgulų sukilimo, sukilėliai užėmė Oviedo ir Saragosos miestus. Nacionalistai savo teritorijoje įvedė griežtą režimą. Madrido vyriusybės teritorijoje komunistai ir nuosaikieji socialistai pirmiausia siekė įsitvirtinti kariškai, o anarchistai, trockistai ir kairieji socialistai pradėjo socialinę revoliuciją. 1936 10 F. Franco atnaujino Madrido puolimą. 1936 11 Respublikos vyriausybė pasitraukė į Valensiją, bet Madridas atsilaikė, jo apsiaustis truko 28 mėnesius.
nacionalistai užimtame Alarcóne (1936 11 22)
subombarduoto Madrido griuvėsiai (1936 12 20)
Iniciatyvą išlaikė nacionalistai. 1937 pavasarį ir vasarą E. Molos Vidalio junginiai (40 000 karių) užėmė baskų provincijas šiaurėje, 1937 09–10 – Astūriją. Sukilėlių rankose atsidūrė šalies šiaurės pramonė ir mineraliniai ištekliai. Madrido gynėjų išpuoliai (1937 07 prie Brunetės, 1937 08 prie Belchitės, 1937 12–1938 02 į Teruelį) buvo nesėkmingi. Pasinaudojusi respublikonų išsekimu 1938 03 nacionalistų kariuomenė (100 000 karių, 200 tankų, apie 1000 Vokietijos ir Italijos lėktuvų) nužygiavo iki Viduržemio jūros ir padalijo respubliką į dvi dalis. 1938 12 jie pradėjo puolimą į Kataloniją; iš ten 1939 02 respublikonų kariuomenė (250 000 karių) pasitraukė į Prancūziją.
1939 03 į Prancūziją pabėgo ir respublikos vyriausybė. Madride 1939 03 07 kilo mūšiai tarp miesto gynėjų komunistų ir antikomunistų. 1939 03 28 nacionalistų kariuomenė įžengė į Madridą.
Karo padariniai
Per Ispanijos pilietinį karą, manoma, žuvo daugiau kaip 400 000 žmonių, tiek pat emigravo. F. Franco įsitvirtinus valdžioje, 1939–43 apie 100 000 asmenų nubausta mirtimi.
Lietuviai Ispanijos pilietiniame kare
Kilus pilietiniam karui, į Ispaniją ginti respublikos atvyko daugiau kaip 100 lietuvių iš Lietuvos, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos ir kitų šalių. Daugiausia lietuvių buvo 13 ir 15 tarptautinėje brigadoje; apie 40 jų žuvo arba dingo be žinios, kiti po karo internuoti Prancūzijoje. Lietuvių buvo ir frankistų daliniuose. 1936–37 kare Ispanijos Respublikos karo aviacijos vyriausiuoju patarėju buvo J. Smuškevičius, Ispanijoje žinomas Generolo Douglaso slapyvardžiu.
L: Už Ispanijos laisvę: lietuvių Ispanijos kovų dalyvių atsiminimai Vilnius 1957.