Ispãnijos teãtras. Ispanijos teritorijoje vaidinimai reguliariai buvo rengiami romėnų valdymo laikais – rašytiniuose šaltiniuose minima mimų ir histrionų pasirodymai (4 a. uždrausti Katalikų Bažnyčios). Ispanijos teatras pradėjo klostytis ankstyvaisiais viduriniais amžiais. 6 a. Galisijos karaliai turėjo savo mimus, nuo 9 a. vidurio atsirado klajojančių aktorių žonglierių (chuglarų, ispaniškai juglares). Viduriniais amžiais statytos liturginės dramos, misterijos ir religiniai vaidinimai autai, kurie vaidinti bažnyčiose ir prie jų (1559 uždrausta), vėliau miesto aikštėse. Liaudies teatro vaidinimų (juegos de escarnio), ypač farso (entremés), elementus vėliau perėmė pasaulietinis teatras.
14–15 a. rūmuose vaidino kilmingi aktoriai mėgėjai. 15–16 a. pirmuosius kūrinius teatrui parašė J. del Encina, G. Vicente ir B. de Torresas Naharro.
16 a. vadinamas ispanų teatro aukso amžiumi. 16 a. viduryje atsirado profesionalių teatro trupių (vieną pirmųjų įkūrė dramaturgas ir aktorius Lope de Rueda, apie 1510–65). 16 a. antroje pusėje didesniuose Ispanijos miestuose (Sevilijoje, Valensijoje, Granadoje, Barselonoje ir kitur) įkurti stacionarūs viešieji teatrai koraliai (corrales): iš jų Madride – Corral de la Cruz (įkurtas 1579), Corral de Princípe (įkurtas 1582). Koralyje būdavo neaukšta pakyla, įrengta lauke, dažniausiai patijuje, kuriame sėdėdavo arba stovėdavo žiūrovai; kiemą supančių namų langai tapdavo ložėmis. Vaidinta šviesiuoju paros metu. Spektaklyje buvo gausu vokalinių ir choreografinių numerių, tarp spektaklio veiksmų rodytos intermedijos. Aktorių vaidyba buvo labai raiški, ypač rūpintasi scenos kalba. Aktorių meistriškumui didelę įtaką darė italų trupių, kurios vaidino commedia dell’arte ir commedia erudita (vadinamąsias mokslingąsias komedijas), dažni apsilankymai. Katalikų Bažnyčia siekė uždrausti koralius. 1598 karalius Pilypas II uždraudė pasaulietinius vaidinimus, 1600 jo sūnus Pilypas III draudimą panaikino, bet vaidinimus griežtai cenzūravo, apribojo jų skaičių. 1644–49 ir 1665–80 koraliai neveikė.
rekonstruotas 16 a. pabaigos koralis Almagro (Kastilijos-La Mančos autonominė sritis)
Teatro plėtrą skatino dramaturgų Lope de Vegos, J. Ruizo de Alarcóno y Mendozos, M. de Cervanteso, Tirso de Molinos, P. Calderóno de la Barcos kūryba. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje garsėjo trupės, kurioms vadovavo A. de Sisnera, N. de los Riosas, A. Villegasas. Žymiausi aktoriai: D. Ariasas de Peñafielis (m. 1643), Amarilis (M. de Kordoba, 1600–apie 1678), M. Riquelme. 1631 įkurta pirmoji Ispanijoje aktorių gildija Cofradía de la Novena.
17 a. vykdavo reguliarūs rūmų teatro vaidinimai. Karaliaus rezidencijose buvo pastatyti stacionarūs teatro pastatai, į kuriuos vėliau už mokestį leisti ir miestiečiai. Statyta alegoriniai, mitologiniai spektakliai. 17 a. viduryje italų architektai C. Lotti (apie 1570–80–1643), F. Rizi (1614–85) ir kiti pradėjo naudoti sceną su kulisais, perspektyvines dekoracijas ir sudėtingą mašineriją (vėliau tai turėjo įtakos ir spektakliams koraliuose). Pasidarė populiarūs autosakramentalės žanro vaidinimai, kurie rengti per bažnytines šventes. Į juos buvo įtraukiama intermedijos, prologai (loa), šokiai ir muzika. 1765 autai uždrausti. Karolio III valdymo metais (1759–88) įkurta vadinamoji karališkųjų rezidencijų trupė, kuri vaidino prancūzų ir ispanų dramaturgų pjeses. Dalis teatrų buvo uždaryta. 18 a. prancūzų klasicizmo veikiamoje vaidyboje įsigalėjo patosas, deklamacinis stilius, išpopuliarėjo draminio monologo (melologo), pantomimos (escena muda), sarsuelos žanrai. Žymiausi aktoriai: M. García, R. Luna (1770–1832), M. Martinez Lopez, M. R. Fernández (La Tirana, m. 1803). 18 a. antroje pusėje išpopuliarėjo vadinamieji mažieji žanrai – sainetės ir tonadiljos.
19 a. pirmoje pusėje teatruose daugiausia buvo statoma sentimentaliosios ir herojinės dramos. Teatrui Caños de Peral (1801–05) vadovavęs aktorius I. Maíquezas (1768–1820, F.‑J. Talmos mokinys) įvykdė reformas: pradėjo naudoti tikslų istorinį kostiumą, skatino atsisakyti deklamacinio stiliaus, iš aktorių reikalavo persikūnyti į vaidinamą personažą. 19 a. 4 dešimtmetyje teatrų repertuare atsirado romantinių veikalų, aktorių vaidybai buvo būdinga romantinis patosas. 1830 Muzikos ir deklamacijos mokykloje (Escuela Nacional de Música y Declamación, nuo 1952 Karališkoji aukštoji dramos meno mokykla / Royal Escuela Superior de Arte Dramático) Madride pradėta rengti aktorius. 1850 Madride pradėjo veikti modernizuotas teatras Español (nuo 1745 veikė Teatro del Princípe pavadinimu, 1975 nuniokojo gaisras, 1980 atstatytas). Žymiausi šio laikotarpio aktoriai: E. Boldún y Corellano (1845–1915), R. Calvo y Revilla (1842–88), M. Díez (1818–83), seserys Barbara (1812–93) ir Teodora (1821–86) Lamadrid, J. Romea y Parra (1848–1903). Vienas Ispanijos režisūros pradininkų E. Mario (1838–99) iš trupės pašalino romantinės mokyklos aktorius, atsisakė statyti istorines romantines dramas, iš aktorių reikalavo tiksliai perteikti vaizduojamą epochą.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje teatre dominavo opera buffa, varjetė, reviu ir parodijos žanrai. Statytos pramoginės komedijos, melodramos, J. Benavente’s y Martínezo modernistinės pjesės. 1913 dramaturgas ir režisierius A. Gualis (1872–1943) įkūrė Katalonijos teatro mokyklą (nuo 1931 Teatro institutas). Modernistines tendencijas Ispanijos teatre įtvirtino dramaturgas ir režisierius G. Martínezas Sierra (1881–1948, vadovavo teatrui Teatro Eslava 1917–25): įvedė apšvietimo, scenografijos ir vaidybos naujovių. Aktorė M. Guerrero (1863–1928) ir jos vyras aktorius ir režisierius F. Díezas de Mendoza (1862–1930) 1896 įkūrė vieną žymiausių 19 a. pabaigos trupę Guerrero-Mendoza (veikė iki 1909), kuri statė Lope de Vegos, Tirso de Molinos, P. Calderóno de la Barcos pjeses, t. p. šiuolaikinių ispanų dramaturgų (J. Echegaray y Eizaguirre’s, J. Benavente’s y Martínezo) kūrinius. Vaidinta 1885 įkurtame teatre Princesa Madride (1909–24, nuo 1931 teatras María Guerrero, nuo 1940 nacionalinis teatras María Guerrero). G. Craigo mokinys C. Rivasas Cherifas (1891–1969) režisavo Naujosios mokyklos teatre, vėliau įkūrė trupę Sraigė (El Caracol 1921–29; pirmoji pastatė siurrealistinių pjesių Ispanijoje). 1928–35 jis vadovavo teatrui Teatro Español, su aktore ir režisiere M. Xirgu įkūrė studiją Teatro Escuela de Arte. F. García Lorca (teatrui priskyrė socialinę misiją) įkūrė skrajojamąjį teatrą La Barraca (veikė 1931–36), A. Casona – Liaudies teatrą (Teatro del Pueblo, įkurtas 1931) ir Pedagoginės misijos teatrą (Teatro de la Misiones Pedagógicas, įkurtas 1933).
Ispanijos pilietinis karas (1936–39) ir vėliau įsigalėjusi F. Franco karinė diktatūra sustabdė teatro plėtrą, buvo įvesta cenzūra, daugelis dramaturgų, režisierių ir aktorių (M. Xirgu, M. Casares, 1922–96) emigravo. Teatruose rodytos politinės propagandinės programos, dauguma teatrų tapo komerciniai, vaidinta komedijos, reviu, farsai (astracán), melodramos, tradiciniai muzikiniai vaidinimai (sarsuelos, sainetės, tonadiljos). Teatriniai eksperimentai persikėlė į mažuosius teatrus (teatros minoriarios), žymiausia trupė – Arte Nuevo (įkūrėjai A. Sastre, A. Paso, 1926–78). 1948 Madride įkurtas Ispanijos universiteto teatras (Teatro Español Universitario, padaliniai veikė Mursijoje, Madride, Barselonoje), 1952 – Populiarusis universiteto teatras (Teatro Popular Universitario).
20 a. 6 dešimtmetyje cenzūra susilpnėjo. Prasidėjo vadinamojo naujojo ispanų teatro judėjimas: susikūrė nepriklausomų teatrų (Los Goliardos, Tábano, abu Madride, Els Joglars, įkurtas 1962 Barselonoje). Dramaturgų kūrybai įtakos turėjo absurdo teatras, žiaurumo teatras, siurrealizmas; statytos F. Arrabalio, F. Nievos pjesės. Po F. Franco mirties (1975) imta statyti anksčiau cenzūros draustus kūrinius, dalis emigravusių dramaturgų grįžo į Ispaniją. 1978 Madride įsteigtas Nacionalinis dramos centras, kuriame statyta novatoriškos pjesės. Svarbesniuose Madrido teatruose leista dirbti garsiems aktoriams ir režisieriams: J. Tamayo (1920–2003), J. L. Alonso (1924–90), M. Narrosui, F. Nievai (1924–2016), N. Espert, J. L. Gómezui (g. 1940), F. Fernánui-Gómezui (1921–2007), A. Marsillachui (1928–2000), L. Pasqualiui (g. 1951). 1984–90 Madride veikė Nacionalinis naujųjų teatro tendencijų centras (Centro Dramático Nacional Nuevas Tendencias Escénicas), kuriame pagal šiuolaikinių dramaturgų (E. Caballero, 1899–1988, I. del Moralio, g. 1957, P. Pedrero, g. 1957) pjeses pastatytus spektaklius rodydavo eksperimentinės teatro trupės. 20 pabaigos–21 a. pradžios Ispanijos teatrui būdinga postmodernistinės ir feministinės tendencijos. 20 a. 8–9 dešimtmetyje teatrų veikla suintensyvėjo autonomiją atgavusiuose Ispanijos regionuose. Katalonijoje 1976 įkurtas nepriklausomas teatras Lliure (įkūrėjai – režisierius L. Pasqualis ir scenografas F. Puigserveras, 1938–91). 20 a. pabaigoje teatrinių eksperimentų centru tapo Barselona; čia veikia nepriklausomi teatrai Els Comedians (1972), Dagoll Dagom (1974), trupė La Fura dels Baus (1978), Andalūzijoje – teatras Esperpento (1970).
L: F. Ruíz Ramón Historia del teatro español (desde sus orígines hasta 1900) Madrid 1967; F. Ruíz Ramon Historia del teatro español: Siglo XX Madrid 1989; D. T. Gies The Theatre in Nineteenth Century Spain Cambridge 1994; V. Siljunas Ispanskij teatr VI–VII: Ot istokov do veršyn Moskva 1995, Stil′ žizni i stili iskusstva: Ispanskij teatr manerizma i barokko Sankt-Peterburg 2002.
397
Ispanijos kultūra
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos