įspaudnės kerãmikos kultūrà, neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 7000–5000 pr. Kr. Adrijos jūros pakrantėse (dabartinėje Albanijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Pietryčių Italijos teritorijoje) ir dabartinėje Vakarų Graikijoje. Susiklostė iš vietinės mezolito laikotarpio kultūros. Įspaudinės keramikos kultūrai būdinga gerai išdegta su smėlio, žvyro ar smulkinto titnago priemaišomis lipdyta keramika, puošta sraigių kriauklelių, nagų ar pagaliukų įspaudais, ornamentais ir simboliais. Puodai dideli, daugiausia pusrutulio ar kūgio formos, arba ovalūs, plokščiu dugnu. Ankstyvoji keramika nuo viršaus iki apačios puošta įspaudimais, vėlyvoji – poliruota ruda ar juoda spalva, puošta raižiniais ir inkrustacijomis, trikampiais, eglute, rombais, horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis bei dryželiais arba ant tamsiai geltono fono dažytais ornamentais.
įspaudinės keramikos kultūros indai
Įspaudinės keramikos kultūros žmonės gyveno kalnų pašlaičių urvuose ir atvirose gyvenvietėse, kurios ilgainiui pradėtos įtvirtinti – apie jas kasti grioviai; gyvenvietėse rasta pinučių sienų, glaistytų moliu, namų liekanų. Vertėsi žemdirbyste (augino kviečius, miežius, pupas; rasta trinamųjų girnų akmenų), gyvulininkyste (laikė galvijus, avis, ožkas), žvejyba, medžiokle, rinko maistą. Naudojo kaulinius ir raginius įrankius; rasta daug sraigių kriauklelių, antropomorfinių vazų, atspaudų ir skulptūrėlių. Šios kultūros keramikos dar randama Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje; manoma, įspaudinės keramikos kultūra išplito dėl žmonių kelionių jūra.