išpažintis

išpažints, viena Atgailos sakramento dalių – nuodėmių išpažinimas. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo vieša, ilga, griežta atgaila. Nuo 6 a. airių misionieriai išplatino dažnos privačios išpažinties praktiką. Florencijos susirinkimas (1438–45) paskelbė, kad nuodėmių išpažinimas yra sakramento materija, o atleidimo žodžiai – forma. Tridento susirinkimas (1545–63) patvirtino atgailos sakramentiškumą. Veiksmingam sakramento priėmimui būtinas tikras gailestis, visų sunkių nuodėmių išpažinimas, nuoširdus pasiryžimas nebenusidėti, vengimas nusidėti, kunigo skirtos atgailos atlikimas. Išpažintis apibrėžta Kanonų teisės kodekso. Dažniausiai atliekama individualiai, tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis gali būti suteiktas bendras atleidimas. Katalikai išpažintį atlikti privalo kartą per metus; turi būti išpažintos visos sunkiosios nuodėmės, t.p. siūloma išpažinti ir lengvąsias. Per išpažintį atgailautojas iš Jėzaus Kristaus gauna asmeninių nuodėmių atleidimą, kurį Jėzus Kristus paliko Bažnyčiai (Mt 18, 21–35; Mk 2, 1–12. 15–17; Lk 5, 17–26).

L: T. Schneider Zeichen der Nähe Gottes. Grundriss der Sakramententheologie Mainz 1979; F. Courth Die Sakramente. Ein Lehrbuch für Studium und Praxis der Theologie Freiburg im Breisgau 1995.

117