špirka, išperkamasis mokestis, kurį Rusijos imperijos valstiečiai baudžiauninkai turėjo sumokėti už atleidimą iš baudžiavos ir už žemę, jiems skiriamą pagal valstiečių reformos 1861 03 03 (02 19) nuostatus.
Iš pradžių išpirkti skirtinės žemės sklypą nebuvo privaloma; jį išpirkti reikėjo tik dvarininko reikalavimu arba jam ir valstiečiui taip sutarus. Per 1863–1864 sukilimą vadinamajame Šiaurės vakarų krašte, kuriam priklausė ir lietuviškos gubernijos (išskyrus Augustavo, arba Suvalkų), buvo įvesta privaloma išpirka. Jos dydis buvo nustatomas valstiečių metinių prievolių (lažo, činšo, natūrinių duoklių ir kita) vertę prilyginant 6 % skirtinės žemės vertės. Išpirkimo aktą pasirašęs valstietis iš karto turėjo dvarininkui sumokėti 20 % išpirkos, o likusią dalį dvarininkui mokėjo valstybė. Tą dalį, kaip valstybės paskolą, valstietis privalėjo grąžinti per 49 m. (su 6 % metinių palūkanų). Išperkamasis mokestis Kauno gubernijoje buvo sumažintas apie 43 %, Vilniaus apie 68 %, Gardino apie 69 % (lyginama su 1861 nuostatų numatyta pinigine duokle nuo vienos dešimtinės, t. y. nuo 1,09 hektaro). 1861 nuostatai buvo taikomi tik privačių dvarų valstiečiams.
1867 įstatymu išsipirkti žemę įgijo teisę valstybiniai valstiečiai, 1882 – laisvieji žmonės, 1886 – amžinieji činšininkai, 1901 – sentikiai. Jie mokėjo išpirką iki I pasaulinio karo pradžios, kitiems valstiečiams nuo 1907 01 išpirka panaikinta.
Iki 1905 01 Vilniaus gubernijoje iš buvusių baudžiauninkų išreikalauta 21,9 mln., Kauno – 45,3 mln., Gardino – 17,7 mln. rublių išpirkos. Lenkijos karalystėje, taigi ir jai priklausančioje Suvalkų gubernijoje (jai priklausė dabartinė Užnemunė) po 1864 valstiečių reformos valstiečiai mokėjo ne išpirką, o didesnius valstybinius mokesčius.
1412