išskirtinė ekonominė zona

išskirtnė ekonòminė zonà, tarptautinėje teisėje – rajonas, esantis už teritorinės jūros ir greta jos. Išskirtinės ekonominės zonos plotis negali viršyti 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis. Išskirtinės ekonominės zonos institutas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1982 Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje (Lietuvoje įsigaliojo 2003). Išskirtinėje ekonominėje zonoje galioja specialus teisinis režimas, šioje zonoje pakrantės valstybės visas teises bei jurisdikciją ir kitų valstybių teises bei laisves reguliuoja konvencijos nuostatos. Pakrantės valstybė turi suverenias teises į išskirtinės ekonominės zonos išteklius – gali tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir disponuoti gyvaisiais ištekliais ir negyvosios gamtos turtais, kurie yra vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse esančiuose kloduose, bei teisę verstis kita veikla, skirta tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną. Kitos valstybės negali gamtos išteklių tirti ir eksploatuoti be pakrantės valstybės leidimo. Pakrantės valstybė turi priimti išskirtinėje ekonominėje zonoje esančių išteklių tyrimus ir eksploataciją reglamentuojančius įstatymus bei taisykles, taip pat imtis priemonių, garantuojančių įstatymų ir taisyklių laikymąsi. Pakrantės valstybė turi išskirtinę teisę statyti, leisti statyti bei reguliuoti statybą ir eksploataciją dirbtinių salų, įrenginių ir statinių, atlikti mokslinius jūrų tyrinėjimus. Išskirtinėje ekonominėje zonoje visos valstybės naudojasi laivybos ir perskridimo, povandeninių kabelių ir vamzdynų klojimo laisvėmis ir kita.