įstãtymų leidýba, kompetentingų institucijų (kai kuriais atvejais – valstybės piliečių) veikla, kurios tikslas – priimti aukščiausią teisinę galią šalyje (ar teritorijoje) tam tikru laikotarpiu turinčius teisės aktus – įstatymus.
Įstatymų leidybos subjektai
Demokratinėse valstybėse išimtinė įstatymų leidybos teisė dažniausiai suteikiama atstovaujamosios valdžios institucijoms – parlamentui ir prezidentui. Išimtinės svarbos įstatymai gali būti priimami referendumu, valstybės piliečiams tiesiogiai išreiškiant savo valią dėl įstatymo priėmimo. Kai kuriose valstybėse (Prancūzijoje, Italijoje ir kitur) yra atstovaujamoji įstatymų leidyba, kai atstovaujamosios valdžios institucija įstatymų leidybos teisę tam tikrose visuomeninių santykių reguliavimo sferose perleidžia vykdomosios valdžios institucijai ir ši priima aukščiausios teisinės galios aktus.
Įstatymų leidyba Lietuvoje
Lietuvoje įstatymus leidžia Lietuvos Respublikos Seimas, atstovaujamosios (deleguotosios) įstatymų leidybos nėra (įstatymų leidybos teisės Seimas negali perleisti jokiai kitai institucijai). Įstatymų leidybos procesą sudaro šios stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos, įstatymo projekto, įstatymo priėmimo ir tvirtinimo, įstatymo paskelbimo.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai (kiekvienas ar jų grupė), Lietuvos Respublikos Prezidentas (gali siūlyti Seimui, kokius įstatymus reikia priimti ar pakeisti), Lietuvos Respublikos Vyriausybė (rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus) ir tauta (50 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę).
Įstatymo projekto svarstymas vyksta Seime. Įstatymai Seime priimami pagal nustatytą procedūrą. Svarstant įstatymo projektą skubos tvarka trumpinamas laikas tarp projekto svarstymo stadijų ir kiti su įstatymų leidyba susiję procedūriniai terminai. Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio Seimo Pirmininko pavaduotojo, arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka. Dėl kiekvieno įstatymo projekto straipsnio, dėl kurio prieštaraujama arba dėl kurio yra pasiūlymų, balsuojama askirai.
Paprastieji įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos atviru balsavimu balsuoja dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių. Įstatymų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų Seime balsuojama du kartus, tarp šių balsavimų daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo priimamas, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Kiti konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Svarbiausius valstybės ir tautos gyvenimo klausimus reglamentuojančios įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais (pvz., dėl Konstitucijos pakeitimo) referendumą skelbia Seimas arba kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių piliečių.
Įstatymus savo parašu tvirtina Prezidentas. Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų po įteikimo jam arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Prezidentui, nurodytu laiku negrąžinus ir nepasirašius įstatymo, jį savo parašu tvirtina Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Prezidentas. Seimo priimtas įstatymas įsigalioja po to, kai jis pasirašomas Prezidento (arba Seimo Pirmininko) ir oficialiai paskelbiamas Teisės aktų registre, jei pačiame įstatyme nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.
3013