istòrija (gr. historia), istòrijos mókslas, mokslo šaka, tirianti ir interpretuojanti visuomenės raidos procesą, žmonijos praeitį. Pasakojimų apie savo praeitį turi ir primityvios, ir civilizuotos žmonių bendrijos. Rašytinės istorijos tradicija Vakarų civilizacijoje prasideda nuo Herodoto (5 a. pr. Kr.). Modernusis istorijos, kaip praeities tyrinėjimo, mokslas susiformavo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Vėlesnių laikų istorikai siekia atkurti žmonių veiklos rezultatus ir kuo geriau juos suprasti. Ilgainiui istorija tapo bendrojo lavinimo ir studijų dalimi.
Žmonių veikla yra labai įvairialypė, jos tyrimo apimtys ir apibendrinimo lygis irgi įvairūs. Tiriama pasaulio, šalies, vietovės praeities įvykiai, tam tikrų veiklos sričių – politikos, ūkio, kultūros, meno raida, tam tikri įvykiai ar procesai – Prancūzijos revoliucija, baudžiava, įvairių žmogaus gyvenimo aspektų – baimės, mados ir kiti pokyčiai.
Ilgai istorijos objektu buvo laikoma tik valstybė, valdžios institucijos, jų raida, valstybės užsienio politika. Toks požiūris buvo grindžiamas nuostata, kad valstybė vaidina pagrindinį vaidmenį žmonių gyvenime. Ilgainiui požiūris kito, šiuo metu istorijos objektu laikoma ne tik politinis gyvenimas, bet ir visa civilizacijos raida. Tai pakeitė ir istorijos šaltinių sampratą. Politinei istorijai svarbiausi buvo rašytiniai šaltiniai – chartijos, sutartys, įsakai, įstatymai ir kiti dokumentai, paskelbti valdovų ar kitų valdžios institucijų, o civilizacijos istorijos šaltiniais gali būti visi žmonių vartojami daiktai, pastatų griuvėsiai, meno kūriniai, tautosaka, kalba (lingvistiniai šaltiniai) ir kita.
Viena esmingiausių istorijos mokslo problemų – objektyvumas. Istorikas gyvena visuomenėje, kurios institucijos ir idėjos veikia jo pažiūras ir nuostatas. Istoriko tautinė, religinė priklausomybė, išsilavinimas, socialinis statusas sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką jo kūrybai, todėl, daugelio istorikų nuomone, objektyviai tirti praeitį neįmanoma, nes kiekvienas autorius teikia savą jos interpretaciją. Kita esminė istorinių tyrimų problema yra ir istorijos periodizacija. Visą pasaulio istoriją priimta skirstyti į kelis didelius laikotarpius: priešistorė, senieji laikai, viduriniai amžiai, naujieji, arba modernieji, laikai, dabartinis laikotarpis. Toks skirstymas iš esmės yra europocentristinis ir ne visada tinka kitų pasaulio regionų istorijos studijoms. Vakarietiška vidurinių amžių samprata visai netinka Kinijos ar Japonijos, Lotynų Amerikos ar Afrikos istorijai.
Pretenduodama apimti visą žmonijos praeitį istorija glaudžiai siejasi su sociologija, antropologija, psichologija, ūkio, politikos ir kitais mokslais.
Istorija, kaip ir visi mokslai, ilgainiui specializavosi ir išsiskaidė į šakas. Šių laikų istorijos mokslą sudaro atskiros tyrimų sritys, arba šakos, pagalbiniai ir specializuoti istorijos mokslai. Daugelis istorijos šakų netampa savarankiškomis disciplinomis, nes pačia bendriausia prasme jos tiria atskirus pasaulio raidos aspektus. Pasaulio raida tiriama pagal laiko kriterijų, visa visuomenės raida skirstoma į senovės, vidurinių amžių, naujųjų ir naujausiųjų laikų epochas, pagal geografinį teritorinį kriterijų – į regionų ir šalių istorinius tyrimus, be to, tyrinėjamos kompleksinės problemos ir pavieniai reiškiniai. Toks skirstymas – santykinis, nes konkrečiame istoriniame veikale gali derėti įvairūs – ir laiko, ir erdvės, ir kompleksinis problemos kriterijai – E. Gibbono Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija gali būti tipiškas tokio kriterijų derinimo pavyzdys. Visuomenės veiklos sričių tyrimai susiklostė į istorijos šakas: politikos, ūkio, karo ir kita istorija.
Pagalbiniai ir specializuoti istorijos mokslai – istorijos šaltinių mokslas archeografija, paleografija, sfragistika, genealogija, heraldika ir kiti. Jų išsiskyrimą ir išsiplėtojimą į atskiras disciplinas lėmė būtinybė sukurti ir ištobulinti istorinio tyrimo metodus. Ypatingą vietą užima dvi specializuotos disciplinos – archeologija, tirianti, klasifikuojanti ir interpretuojanti materialiuosius žmonijos veiklos rezultatus dar iki rašytinių šaltinių atsiradimo, ir etnologija, tirianti tautų ir kitų etninių bendrijų dvasinę bei materialiąją kultūrą. Jos iš dalies – savarankiškos, nes tiria labai konkretų objektą ir taiko specialius tyrimo metodus.
Atskirą istorijos mokslų grupę sudaro mokslai, kurie ribojasi su kitomis disciplinomis, jų susiformavimą paskatino tų disciplinų raida. Tai tam tikrų gamtos tyrimo sričių – fizikos, chemijos, technikos, t. p. mokslinės minties (ekonomikos, politikos, sociologijos) raidos istorija. Istorijos, kaip mokslinės disciplinos, raidą tiria istoriografija.
L: J. Topolski Metodologia historii Warszawa 1984; A. Marwick The Nature of History London 1989; P. Burke The French Historical Revolution: The Annales School, 1929–1989 Stanford 1991.
1104
Lietuvoje
Lietuvoje, be savarankiškų istorijos mokslo šakų archeologijos, etnologijos ir antropologijos, labiausiai plėtojama Lietuvos istorija (Lietuvos istoriografija). Tiriami visi Lietuvos visuomenės raidos laikotarpiai: priešistorė, viduriniai amžiai, naujieji laikai. Istorikai tiria Lietuvos visuomenės įvairių sričių (politinę, socialinę, kultūrinę, religinę, tautinių bendrijų ir kita) raidą.
Lietuvos istorijos mokslo pradmenys siekia pasakojamąjį laikotarpį (14 a. pabaiga–16 a. 3 dešimtmetis), kai Lietuvos metraščiuose ir kronikose buvo kaupiami istoriniai faktai ir bandoma atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) praeities įvykius. Pirmąją išsamią LDK istoriją parašė (lenkų kalba) ir 1582 Karaliaučiuje išspausdino M. Strijkovskis. Remdamasis ja ir kitais šaltiniais, pirmąją Lietuvos istoriją lotynų kalba parašė A. Kojalavičius‑Vijūkas (1650 21669). Tik 1741 istorija kaip disciplina įrašyta į Lietuvos jėzuitų provincijos mokyklų programas. P. Paprockis lenkų kalba parašė pirmąjį Lietuvos istorijos vadovėlį (1760 41775). 18 a. viduryje pradėta skelbti Lietuvos istorijos šaltinius (M. Dogelis). 1783 Vilniaus universitete (VU) įkurta Visuotinės istorijos katedra (prof. T. Husaževskis). Iki uždarymo (1832) VU buvo istorijos mokslo centras Lietuvoje, čia susikūrė Vilniaus istorikų mokykla. J. Lelewelis (VU dėstė 1815–18 ir 1822–24) pirmasis į dėstomą visuotinės istorijos kursą įtraukė ir Lietuvos vidurinių amžių istorijos svarbiausius faktus, o jo Istorika (1815) skelbė naują istorijos sampratą. Lietuvos (kartu ir Lenkijos) istorijos kursą VU pirmasis 1820 ėmė skaityti I. Onacevičius. Teisininkas ir istorikas J. Jaroszewiczius buvo vienas pirmųjų Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojų, I. Danilavičius kruopščiai išstudijavo Lietuvos istorijos šaltinius ir juos publikavo. Rusijos valdžiai uždarius VU, nuo 19 a. 4 dešimtmečio iki 20 a. 3 dešimtmečio istorijos mokslo centro Lietuvoje nebuvo, bet tuo metu parašyti svarbūs T. Narbuto, S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, A. Aleknos Lietuvos istorijos veikalai. LDK istorijos šaltinių paskelbė Vilniaus archeografijos komisija (1864–1914). 20 a. pradžioje tyrinėtojai telkėsi Lietuvių mokslo draugijoje (1907–40), kuri leido tęstinį mokslinį leidinį Lietuvių tauta (5 knygos 1907–36).
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–40) prasidėjo profesionalios istorijos etapas. 1922–41 centras buvo Vytauto Didžiojo universitetas. Istorikus rengė Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrius (veikė Lietuvos istorijos, Visuotinės istorijos, Archeologijos katedros) ir Teologijos‑filosofijos fakulteto filosofijos skyrius. Prioritetinės buvo LDK politinės istorijos problemos: lietuvių kovos su Vokiečių ordinu, santykiai su Lenkija, didžiųjų kunigaikščių biografijos. Kai kurie istorikai tyrinėjo ir socialinius bei ekonominius santykius. Rašant 19 a. istoriją prioritetas teiktas tautinio atgimimo temai. Ėjo (su pertraukomis) tęstiniai leidiniai: Praeitis (3 tomai 1930–92), Senovė (4 tomai 1935–38), Mūsų senovė (3 tomai 1921–22 ir 1937–40), Lietuvos praeitis (2 tomai 1940–41). Istorikų straipsnių išspausdinta Athenaeume (9 tomai 1930–38). Istorijos mokslą plėtojo ir Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lituanistikos institutas, Lietuvos istorijos draugija. Naujosios kartos lietuvių istorikai parašė kolektyvinę mokslinę Lietuvos istoriją (1936; redaktorius ir vienas autorių A. Šapoka). 1938 Lietuvos istorikai pirmąkart dalyvavo VIII tarptautiniame istorikų kongrese Ciuriche. Kitų kraštų istorija tirta mažai (archeologė M. Rudzinskaitė‑Arcimavičienė, istoriosofas L. Karsavinas).
Lietuvos istorijos mokslo natūralią plėtrą 1940 06 nutraukė SSRS okupacija. Per ją (1940–41 ir 1944–90) bandyta sukurti ir įtvirtinti vadinamąją marksistinę lenininę lietuvių tautos istorijos koncepciją. Nesėkmingas siekis suderinti SSKP politinius bei ideologinius tikslus ir mokslinį objektyvumą atsispindi apibendrinamuosiuose Lietuvos istorijos veikaluose, kurių periodizacijos pagrindas – socialinių ekonominių santykių raida. Ypač ideologizuota 19 a. antros pusės–20 a. istorija, o 1940 SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui po II pasaulinio karo falsifikuoti. Prioritetas teiktas sovietiniam laikotarpiui, Lietuvos komunistų partijos vaidmeniui sovietizuojant bei aneksuojant Lietuvą. Vis dėlto tiriant priešistorę, vidurinius amžius ir socialinių bei ekonominių santykių raidą apskritai pasiekta pažanga, marksistinė metodologija čia dažnai buvo tik mokslinio tyrimo priedanga. Paskelbta nemažai istorijos šaltinių kompleksų bei rinkinių. 9 dešimtmečio pabaigoje bandyta įveikti sovietinės istoriografijos stereotipus bei modelį. Reikšmingą poveikį istorijos mokslui turėjo Lietuvos Respublikos istorikų (Z. Ivinskio, A. Šapokos, V. Trumpos) kūrybinio palikimo publikavimas serijoje Lietuvos istoriografija.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjusi istorijos mokslo decentralizacija sudarė sąlygas kūrybinei konkurencijai ir laisvai mokslo plėtotei. Per pirmąjį dešimtmetį daugiausia tirtos sovietinės okupacijos metais netoleruotos temos, siekta užpildyti vadinamąsias baltas dėmes. Lietuvos istorijos tyrimų centras – Lietuvos istorijos institutas. Tyrimus atlieka aukštųjų mokyklų istorijos katedros, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (iki 2003 Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos tyrimo centras) Klaipėdoje, Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centras, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje. Tyrimuose dalyvauja Lietuvos muziejų (ypač Lietuvos dailės muziejaus bei Lietuvos nacionalinio muziejaus) ir Lietuvos archyvų darbuotojai. Lietuvos istorija ir visuotinė (pasaulio) istorija dėstoma vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Kvalifikuoti istorikai (bakalaurai ir magistrai) rengiami VU Istorijos fakultete, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedroje, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute ir Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų katedroje. Lietuvos studijų ir mokymo programų registre 2004 buvo įregistruota 14 (su archeologija 16) istorijos krypties aukštojo universitetinio mokslo studijų programų, kurių pagrindas – Lietuvos istorijos studijos.
Išleista apibendrinamųjų veikalų: Lietuvos istorija (1936 21989), Lietuvos TSR istorija (4 tomai 1957–75), Z. Ivinskio Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 21991), Lietuvos TSR istorija (1 tomas 1985), M. Jučo, I. Lukšaitės, V. Merkio Lietuvos istorija (1988), Z. Kiaupos, J. Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus Lietuvos istorija iki 1795 metų (1995 21998), E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva (1996), E. Gudavičiaus Lietuvos istorija (1 tomas 1999), Z. Kiaupos Lietuvos valstybės istorija (2004), A. Bumblausko Senosios Lietuvos istorija (2005) ir kitų. Skelbiami Lietuvos istorijos šaltiniai. Svarbiausi leidiniai: Istorija (nuo 1958), Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971), Lituanistica (nuo 1990), Lietuvos istorijos studijos (nuo 1992), Acta historica Universitatis Klaipedensis (nuo 1993), Lithuanian Historical Studies (nuo 1996), Genocidas ir rezistencija (nuo 1997), Kauno istorijos metraštis (nuo 1998). 1988 atkurta Lietuvos istorijos draugija nuo 1990 leidžia tęstinį leidinį Mūsų praeitis.
1786