istòrijos filosòfija, filosofijos šaka, nagrinėjanti visuotinės istorijos procesą, jo dėsningumus, pažangą ir cikliškumą, vidinę logiką, epochų sklaidą, visuomenių ir kultūrų istorinės raidos bruožus. Susijusi su kultūros, teisės, moralės ir politine filosofija. Terminą pirmasis 18 amžiuje pavartojo Voltaire’as.
G. Vico koncepcija
G. Vico veikalas Naujasis mokslas (La Scienza Nuova 1744) – moderniosios istorijos filosofijos, kultūros filosofijos ir antropologijos (etnologijos) pradžia ir teorinis pagrindas. G. Vico nagrinėjo mitologijos, poezijos, mokslo ir teisės kalbų skirtumus, vaizduotę, kolektyvinę kūrybą, papročių ir ritualų pokyčius. Išskyrė istorijos proceso tris stadijas, kurios kartojasi sustiprindamos vis iškylančias ir pasikartojančias sąmonės, mąstymo, kalbos ir kultūros raidos tendencijas (iš čia kilo spiralinio vystymosi metafora, pritaikyta filosofijos istorijos interpretacijai). G. Vico teigė, kad istorija glūdi ne tik archyvuose ir metraščiuose, bet ir liaudies kūryboje, tik ji nebūtinai visais laikais turi būti suprantama vienodai. Tai pagrindė kosmologijos, folkloro, kolektyvinių erdvės ir laiko vizijų bei istorinės vaizduotės tyrimo svarbą. Kiekviena istorinė epocha progresuoja viena po kitos einančiomis trimis fazėmis, bet galiausiai pasiekia recurso (sugrįžimą į primityvią fazę arba barbarybę); tai suderino pažangos idėją ir ciklinę istorijos interpretaciją. G. Vico teigė, kad gamtą gali pažinti tik jos kūrėjas (Dievas), o žmogus, būdamas istorijos ir kultūros kūrėjas, turi nagrinėti jas kaip tikrąją pažintinę ir vertybinę savo erdvę. G. Vico filosofija turėjo įtakos J. W. Goethe’i, J. Michelet, E. Quinet, A. Comte’ui, K. Marxui.
J. G. Herderio samprata
Istorijos filosofijos terminą išpopuliarino J. G. Herderis. Veikaluose Kitokia istorijos filosofija (Auch eine Philosophie der Geschichte 1774), Idėjos apie žmonijos istorijos filosofiją (Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit 4 d. 1784–91, fragmentai lietuvių kalba 1987) jis istorijos filosofiją nusakė (kitaip nei A. de Condorcet, C. de Montesquieu, A. R. J. Turgot ir Voltaire’as) ne kaip pavienio žmogiškojo individo proto emancipacijos, pasaulio pažinimo ir racionalaus žinojimo didėjimo procesą, o kaip kolektyvinių individų (tautų ir kultūrų) sklaidos erdvę. Voltaire’o ir J. G. Herderio polemika laikytina Šviečiamojo amžiaus ir romantizmo diskursų bei pasaulėžiūrų susidūrimu. Volteriškoji istorijos filosofijos samprata įsitvirtino Vakarų Europoje, herderiškoji – Vidurio ir Rytų Europoje.
Vokiečių istorijos filosofiją galima skirstyti į universalistinę (I. Kantas, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis, K. Marxas) ir monadinę istoristinę (J. G. Herderis, H. Rickertas, O. Spengleris).
I. Kanto istorijos filosofija
I. Kanto teleologinė istorijos filosofija jam leido plėtoti visuotinės istorijos idėją bendražmogiškosios prigimties, universalių moralinių vertybių ir kosmopolitinės bendrystės požiūriu. I. Kantas teigė, kad gamtos arba Apvaizdos požiūriu žmogaus kūrybos potencialas gali nustelbti griovimo ir neigimo aistrą tik tautoms savanoriškai susivienijus į didžiąją tarptautinę federaciją. Tai pagrindė jo politinę filosofiją, teigiančią individų laisvo apsisprendimo, destrukcijos įveikimo ir visuotinės taikos idealus. Didžiosios tarptautinės federacijos (lot. foedus amphyctionum) sąvoka, nagrinėta I. Kanto veikale Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürgerlicher Absicht 1784), vėlesniame veikale Į amžinąją taiką (Zum ewigen Frieden 1795) buvo išplėtota į taikingosios federacijos (lot. foedus pacificum) idėją. Klasikiniai vokiečių idealistai istorijos proceso esme laikė sąvokas, idėjas ir idealus.
F. W. J. Schellingo, G. W. F. Hegelio idėjos ir jų sekėjai
F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis išplėtojo universalistinę ir teleologinę istorijos filosofiją apmąstydami istorijos tikslus bei ją vienijančią loginę struktūrą. F. W. J. Schellingas istorijos tikslu laikė moralinio idealo, G. W. F. Hegelis – laisvės idėjos realizaciją. Pastarojo filosofijos sistemoje istorija tapatinama su savo logine struktūra, tampa absoliučiosios idėjos savižinos proceso dalimi, kartu ir laisvės realizacijos scena; laisvės idėja ir tapsmas apmąstomi nuo antikos iki moderniųjų laikų. G. W. F. Hegelio istorijos filosofijoje baigtą formą įgijo trinitarinė istorijos teorija, plėtojanti istorijos proceso aiškinamąją trinarę konstrukciją, kuri yra krikščionybės simbolinis kodas. Šios teorijos pradininkas – Joakimas Florietis (skelbęs Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios amžius), ją plėtojo G. Vico. G. W. F. Hegelis teigė, kad Švč. Trejybės doktrina buvo krikščionybės nuopelnas, leidžiantis suprasti žmogaus likimą. Trinitarinė konstrukcija t. p. plėtota K. Marxo, A. Comte’o, J. G. Frazerio teorijose. Marksistinę istorijos filosofiją (ji nebuvo savarankiška istorijos teorija, yra rekonstruojama iš marksistinės socialinės filosofijos bendro konteksto) galima analizuoti pagal trinitarinį modelį; Vakaruose jai žymėti labiau įsitvirtino ekonominės istorijos interpretacijos terminas. A. Comte’as išskyrė religinę, metafizinę ir pozityviąją žmogaus dvasios bei visuomenės stadijas. J. G. Frazeris išskyrė magijos, religijos ir mokslo amžių. Vokiečių klasikinė istorijos filosofija padarė didelę įtaką rusų filosofinės minties raidai. F. W. J. Schellingo sekėjai buvo dauguma 19 amžiaus rusų slavofilų, G. W. F. Hegelio – zapadnikai (išskyrus P. Čaadajevą), A. Gercenas, V. Belinskis, N. Černyševskis (jis taip pat buvo veikiamas C. Fourier ir prancūzų socializmo idėjų), marksistai (G. Plechanovas).
O. Spenglerio istorijos samprata
Po I pasaulinio karo pasirodė naujos ciklinės istorijos interpretacijos, siūlančios deterministinį istorijos filosofijos modelį ir pabrėžiančios kultūrų–civilizacijų baigtinumą, mirtingumą bei Vakarų pasaulio vertybių krizę. Svarbiausias atstovas O. Spengleris Vakarų pasaulio žlugimo ciklinėje interpretacijoje sukūrė istorinių ir kultūrinių epochų, stilių bei formų analizės lyginamąjį metodą. Jo istorijos filosofija ir metodologija siejama su istorijos ir kultūros morfologija; O. Spengleris savo metodą vadino istorijos morfologinės fiziognomikos metodu. Teigė, kad pasaulį kaip gamtą valdo priežastingumas, o pasaulis kaip istorija paklūsta vien tik iracionaliai pasaulinei valiai ir likimui. Sukūrė ciklinę istorijos teoriją, kuri teigė istorijos formų ir ciklo fazių nuolatinį kartojimąsi viena nuo kitos izoliuotose ir baigtinėse kultūrose. O. Spengleris atmetė 19 amžiuje paplitusį vienalinijinį evoliucionizmą, istorinės pažangos idėją ir europocentrizmą; jis siejamas su gyvenimo filosofijos, kultūrinės morfologijos ir kultūrinio pesimizmo vokiška tradicija. O. Spenglerio teorija kritikuota dėl tendencingumo ir vertybinio prado persvaros prieš objektyvų tyrimą – dėl itin selektyvios, teoriją pagrindžiančios empirinės medžiagos atrankos ir nepatogių istorijos faktų ignoravimo. Jo istorijos filosofija pradėjo civilizacijų lyginamąsias studijas ir civilizacijų teoriją.
A. J. Toynbee teorija
Kitas moderniosios ciklinės istorijos filosofijos atstovas A. J. Toynbee laikomas istorinės kultūrinės monadologijos krypties istorijos filosofijoje pradininku. Jis pripažino kultūrų (kurias vadino civilizacijomis) ryšius erdvėje ir laike, joms pritaikė Romos imperijos iškilimo bei žlugimo modelį; tai pagrindė civilizacijų patiriamo iššūkio ir atsako bei jų elito pasitraukimo ir grįžimo idėja. Istorikai kritikavo A. J. Toynbee teoriją dėl atviro krikščionybės gynimo ir redukcionistinio, spekuliatyvaus požiūrio į kitas civilizacijas, bet ši teorija, pagrįsta išsamia istoriografine dokumentacija ir lyginamąja perspektyva, turėjo įtakos civilizacijų lyginamosioms studijoms.
Kiti svarbesni istorijos filosofai
Istorijos filosofiją paveikė G. W. F. Hegelio sekėjai B. Croce, G. Gentile, R. G. Collingwoodas, F. H. Bradley, taip pat konceptualūs istorikai N. D. Fustelis de Coulanges’as, J. G. Droysenas, E. Gibbonas, J. Michelet, T. Mommsenas, F. Meinecke, L. von Ranke. Istorijos filosofiją su politine filosofija ir idėjų istorija produktyviai siejo K. Jaspersas, K. R. Popperis, E. Voegelinas, L. Straussas, I. Berlinas, L. Dumont’as, F. Fukuyama, E. Gellneris (savo istorijos filosofiją įvardijantis kaip filosofinę istoriją).
Istorijos filosofija Lietuvoje
Lietuvoje istorijos filosofijos darbų yra paskelbę L. Karsavinas, A. Maceina, J. Girnius, A. Šliogeris, A. Sverdiolas, J. Baranova, L. Donskis. Dar istorika.
L: G. W. F. Hegelis Istorijos filosofija Vilnius 1990; K. R. Popperis Istoricizmo skurdas Vilnius 1992; R. G. Collingwood The Idea of History Oxford 1946; Theories of History New York 1959; E. Gellner Plough, Sword and Book: The Structure of Human History London–Chicago 1990.
313