istòrijos mókslas Lietuvojè
Lietuvoje, be savarankiškų istorijos mokslo šakų archeologijos (archeologija Lietuvoje), etnologijos (etnologija Lietuvoje) ir antropologijos (antropologija Lietuvoje), labiausiai plėtojama Lietuvos istorija (Lietuvos istorijos mokslas). Tiriami visi Lietuvos visuomenės raidos laikotarpiai: priešistorė, viduriniai amžiai, naujieji ir naujausieji laikai. Istorikai tiria Lietuvos visuomenės politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę, religinę, tautinių bendrijų ir kitokią raidą. Istorijos mokslo Lietuvoje atskira dalis yra visuotinės istorijos mokslas Lietuvoje.
Istorijos mokslo Lietuvoje raida iki 20 amžiaus pradžios
Lietuvos istorijos mokslo pradmenys siekia pasakojamąjį laikotarpį (14 a. pabaiga–16 a. 3 dešimtmetis), kai Lietuvos metraščiuose ir kronikose (kronika) buvo kaupiami istoriniai faktai ir bandoma atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities įvykius. Pirmąją išsamią šios kunigaikštystės istoriją parašė (lenkų kalba) ir 1582 Karaliaučiuje išspausdino M. Strijkovskis. Remdamasis ja ir kitais šaltiniais, pirmąją Lietuvos istoriją lotynų kalba parašė A. Kojalavičius‑Vijūkas (1650 21669). Tik 1741 istorija kaip disciplina įrašyta į Lietuvos jėzuitų provincijos mokyklų programas. P. Paprockis lenkų kalba parašė pirmąjį Lietuvos istorijos vadovėlį (1760 41775). 18 a. viduryje pradėta skelbti Lietuvos istorijos šaltinius (M. Dogelis). 1783 Vilniaus universitete įkurta Visuotinės istorijos katedra (profesorius T. Husaževskis). Iki uždarymo (1832) Vilniaus universitetas buvo istorijos mokslo centras Lietuvoje, čia susikūrė Vilniaus istorikų mokykla.
M. Strijkovskio Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronikos antraštinis lapas (Karaliaučius, 1582; Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka)
J. Lelewelis (universitete dėstė 1815–18 ir 1822–24) pirmasis į dėstomą visuotinės istorijos kursą įtraukė ir Lietuvos vidurinių amžių istorijos svarbiausius faktus, jo Istorika (lenkų kalba, 1815) skelbė naują istorijos sampratą. Lietuvos (kartu ir Lenkijos) istorijos kursą Vilniaus universitete pirmasis 1820 ėmė skaityti I. Onacevičius. Teisininkas ir istorikas J. Jaroszewiczius buvo vienas pirmųjų Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojų, I. Danilavičius kruopščiai išstudijavo Lietuvos istorijos šaltinius ir juos publikavo.
Rusijos imperijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, nuo 19 a. 4 dešimtmečio iki 20 a. 3 dešimtmečio istorijos mokslo centro Lietuvoje nebuvo, bet tuo metu parašyti svarbūs T. Narbuto, S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, A. Aleknos Lietuvos istorijos veikalai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltinių paskelbė Vilniaus archeografijos komisija (1864–1914).
Nuo 19 a. antros pusės plėtojama archyvistika (archyvistika Lietuvoje). 20 a. pradžioje istorijos tyrinėtojai telkėsi Lietuvių mokslo draugijoje (1907–40), kuri leido tęstinį mokslinį leidinį Lietuvių tauta (5 knygos 1907–36).
Istorijos mokslas nepriklausomos Lietuvos metais (1918–1940)
Šiuo laikotarpiu prasidėjo profesionalios istorijos etapas. 1922–41 istorijos mokslo centras buvo Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Kaune. Istorikus rengė šio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrius (veikė Lietuvos istorijos, Visuotinės istorijos bei Archeologijos katedros) ir Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyrius. Prioritetinės buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės istorijos problemos: lietuvių kovos su Vokiečių ordinu, santykiai su Lenkija, didžiųjų kunigaikščių biografijos. Kai kurie istorikai tyrinėjo ir Lietuvos visuomenės socialinius ekonominius santykius. Rašant 19 a. Lietuvos istoriją prioritetas teiktas tautinio atgimimo temai.
Ėjo (su pertraukomis) tęstiniai leidiniai: Mūsų senovė (2 tomai ir 3 tomo pirmas numeris 1921–22 ir 1937–40), Praeitis (2 tomai 1930–33), Senovė (4 tomai 1935–38), Lietuvos praeitis (1 tomo du sąsiuviniai 1940–41). Istorikų straipsnių išspausdinta Lietuvos mokslo žurnale Athenaeum (9 tomai 1930–38).
Istorijos mokslą plėtojo ir Lietuvių katalikų mokslo akademija (įsteigta 1922), Antano Smetonos lituanistikos institutas (įkurtas 1939; Lituanistikos institutas), Lietuvos istorijos draugija (1929–40). Naujosios kartos lietuvių istorikai parašė kolektyvinį mokslinį veikalą Lietuvos istorija (1936; redaktorius ir vienas autorių A. Šapoka). 1938 Lietuvos istorikai pirmą karą dalyvavo VIII tarptautiniame istorikų kongrese Ciuriche. Kitų šalių istorija tirta mažai (archeologė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, istoriosofas L. Karsavinas).
Iš pagalbinių istorijos mokslų pažymėtina diplomatika (K. Jablonskis, A. Vasiliauskas), numizmatika (J. Karys, P. Karazija) ir istorijos šaltinių mokslas (Z. Ivinskis, K. Jablonskis).
Istorijos mokslas Lietuvoje okupacijų laikotarpiu (1940–1990)
Lietuvos istorijos mokslo natūralią plėtrą 1940 06 nutraukė SSRS okupacija. Per ją (1940–41 ir 1944–90) bandyta sukurti ir įtvirtinti vadinamąją marksistinę lenininę lietuvių tautos istorijos koncepciją. Nesėkmingas siekis suderinti SSKP politinius ir ideologinius tikslus bei mokslinį objektyvumą atsispindi apibendrinamuosiuose Lietuvos istorijos veikaluose, kurių periodizacijos pagrindas – socialinių ekonominių santykių raida. Ypač ideologizuota 19 a. antros pusės–20 a. istorija, o 1940 SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos antisovietinis partizaninis pasipriešinimas po II pasaulinio karo (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui) falsifikuoti. Prioritetas teiktas sovietiniam laikotarpiui, Lietuvos komunistų partijos vaidmeniui sovietizuojant bei aneksuojant Lietuvą. Vis dėlto tiriant priešistorę, vidurinius amžius ir socialinių ekonominių santykių raidą apskritai pasiekta pažanga, marksistinė metodologija čia dažnai buvo tik mokslinio tyrimo priedanga.
Paskelbta nemažai Lietuvos istorijos šaltinių kompleksų ir rinkinių. 9 dešimtmečio pabaigoje bandyta įveikti sovietinės istoriografijos stereotipus ir modelį. Reikšmingą poveikį istorijos mokslui turėjo Lietuvos Respublikos istorikų (Z. Ivinskio, A. Šapokos, V. Trumpos) kūrybinio palikimo publikavimas knygų serijoje Lietuvos istoriografija (1988–93).
Iš pagalbinių istorijos mokslų minėtini šie tyrimai: diplomatikos ir paleografijos (A. Antonovičius, E. Gudavičius, J. Jablonskis, S. Lazutka), filigranistikos ir kodikologijos (E. Laucevičius), numizmatikos (V. Aleksiejūnas, Z. Duksa, S. Janušonis, M. Michelbertas), heraldikos ir sfragistikos (E. Rimša).
Istorijos mokslas Lietuvoje po 1990
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990 03) prasidėjo istorijos mokslo decentralizacija. Ji sudarė sąlygas kūrybinei konkurencijai ir laisvai mokslo plėtotei. Per pirmąjį dešimtmetį daugiausia tirtos sovietinės okupacijos metais netoleruotos temos, siekta užpildyti vadinamąsias baltas dėmes. Lietuvos istorinių tyrimų centras – Lietuvos istorijos institutas (nuo 1990). Jis yra ir šaltiniotyros pagrindinė įstaiga (istorijos šaltinių mokslas Lietuvoje).
Istorijos tyrimus t. p. atlieka aukštųjų mokyklų istorijos katedros, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (įsteigtas 1992; iki 2003 Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (įkurtas 1993 Vilniuje), Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centras (įkurtas 1994), Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos tyrimų centras (įsteigtas 2009 reorganizavus universiteto Europos studijų institutą). Istorijos tyrimuose dalyvauja Lietuvos muziejų (ypač Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus) bei Lietuvos archyvų darbuotojai.
Lietuvos istorija ir visuotinė (pasaulio) istorija dėstoma vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Istorikai rengiami Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedroje, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute ir Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų katedroje. Lietuvos studijų ir mokymo programų registre 2004 įregistruota 14 (su archeologija – 16) istorijos krypties aukštojo universitetinio mokslo studijų programų, kurių pagrindas – Lietuvos istorijos studijos.
Išleista apibendrinamųjų veikalų: Lietuvos istorija (1936 21989), Lietuvos TSR istorija (4 tomai 1957–75), Z. Ivinskio Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 21991), Lietuvos TSR istorija (1 tomas 1985 21986), M. Jučo, I. Lukšaitės ir V. Merkio Lietuvos istorija: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų (1988), Z. Kiaupos, J. Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus Lietuvos istorija iki 1795 metų (1995 21998), E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva (1996), E. Gudavičiaus Lietuvos istorija (1 tomas 1999), Z. Kiaupos Lietuvos valstybės istorija (2004), A. Bumblausko Senosios Lietuvos istorija (2005) ir kiti. Skelbiami Lietuvos istorijos šaltiniai.
Paskelbta pagalbinių istorijos mokslų studijų: diplomatikos (R. Čapaitė, E. Gudavičius), faleristikos (J. Abdulskytė, V. Kavaliauskas, V. Ruzas, R. Verkelienė), genealogijos (S. Gasparavičienė), išsiskiria E. Rimšos genealogijos, heraldikos ir sfragistikos moksliniai darbai. Pažymėtina numizmatika (Z. Duksa, E. Ivanauskas, R. Kuncienė, M. Michelbertas, E. Remecas, S. Sajauskas ir D. Kaubrys, V. Smilgevičius, V. Terleckas), onomastika (Z. Zinkevičius), paleogeografija (A. Seibutis), paleografija ir statistinių metodų taikymas istorijoje (S. Pamerneckis).
Svarbiausi istorijos mokslo leidiniai: Istorija (nuo 1958), Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971), Lituanistica (nuo 1990), Lietuvos istorijos studijos (nuo 1992), Acta historica universitatis Klaipedensis (nuo 1993), Lithuanian Historical Studies (nuo 1996), Genocidas ir rezistencija (nuo 1996), Kauno istorijos metraštis (nuo 1998). 1988 atkurta Lietuvos istorijos draugija 1990–2001 leido tęstinį leidinį Mūsų praeitis.
L: Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos Vilnius 2004; P. Lasinskas Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais Vilnius 2004; Istorijos mokslas Klaipėdos universitete: Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, 1992–2007 Klaipėda 2007.
1786