istòrijos šaltniai, įvairūs dokumentai, daiktai ir kita medžiaga, kuria remdamasis tyrėjas atkuria įvairius praeities aspektus. Iš visų istorijos šaltinių (nepriklausomai nuo jų rūšies) siekiama atskleisti istorinį faktą, reikalingą istoriniam tyrimui. Seni daiktai, knygos, rankraščiai, aktai, laiškai, paveikslai, fotografijos, kino juostos tampa istorijos šaltiniais, kai juos savo tyrimams pasirenka istorikai tyrėjai. Pasirinktieji objektai, tapę istorijos šaltiniais, pradedami naudoti istoriografijoje. Istorijos šaltiniai dažniausiai skirstomi į pirminius ir antrinius, daiktinius, rašytinius ikonografinius, lingvistinius, landšaftinius urbanistinius arba į materialiuosius bei nematerialiuosius.
Pirminiais laikomi šaltiniai, sukurti amžininkų (įvykių dalyvių arba liudytojų). Iš antrinių galima gauti netiesioginės istorinės informacijos, kuri gali paliudyti arba atstoti pirminių šaltinių informaciją. Riba tarp pirminių ir antrinių istorijos šaltinių yra sąlyginė, tam tikrais atvejais (pvz., kai nėra pirminių šaltinių) antriniai istorijos šaltiniai, neprarasdami esmės, gali virsti pirminiais.
Daiktiniai šaltiniai gali būti žmonių veiklos įvairūs materialūs produktai (darbo įrankiai, kasdienio naudojimo daiktai, gaminiai ir kita). Daiktiniais istorijos šaltiniais laikomi ir archeologiniai radiniai, etnografiniai daiktai. Senovės istorijai pažinti (ypač iki rašto atsiradimo) pirmiausia naudojami daiktiniai šaltiniai. Jiems tyrinėti susikūrė kelios pagalbinės istorijos disciplinos: sfragistika, numizmatika, faleristika ir kitos.
Rašytiniai ikonografiniai šaltiniai – tai įvairūs užrašai (bet kokiais ženklais) arba piešiniai. Užrašai būna ant sienų, monetų, medalių, meno ir kitų dirbinių. Įrašai (tekstai) gali būti knygose, ant molio lentelių, akmenų ir kitur. Rašytinius ikonografinius šaltinius tiria paleografija, epigrafika, archeografija (tiria rašytinių šaltinių aprašymo bei publikavimo problemas), diplomatika. Nuo 19 a. pradžios pradėtos steigti valstybinės institucijos, skelbiančios rašytinius istorijos šaltinius; 1864 buvo įsteigta Vilniaus archeografijos komisija. Šaltinių publikavimo tam tikru etalonu tapo 1826 Vokietijoje pradėtas leisti rašytinių šaltinių rinkinys Vokietijos istorijos paminklai (Monumenta Germaniae Historica).
Lingvistiniai istorijos šaltiniai – vietovardžiai, terminai, daiktų pavadinimai, vardai ir pavardės, kiti pavadinimai, atsispindintys ne tik rašytiniuose šaltiniuose, bet ir tautų tarmėse, šnektose, simboliuose. Šie istorijos šaltiniai priklauso nematerialiųjų istorijos šaltinių grupei. Istorikai labiausiai domisi vietovardžių, vardų, terminų raida nuo seniausių iki dabartinių laikų. Lingvistinius šaltinius tyrinėja kelios pagalbinės istorijos ir ypač lingvistinės disciplinos, pvz., onomastika, toponimika ir hidronimika, antroponimika, etnonimika (tautų, genčių vardų tyrinėjimai; etnonimai). Prie šių istorijos šaltinių priskiriama ir pasakojamoji tautosaka (sakmės, legendos, priežodžiai).
Landšaftiniai urbanistiniai šaltiniai yra žmonių veiklos materialūs produktai, atsiradę keičiant geografinį gamtos landšaftą (iškasti kanalai, pakeistos upių vagos, supilti sampilai, piliakalniai ir kita) arba tam tikroje erdvėje pastačius statinių (namų, šventyklų ir kita). Šiais šaltiniais vietovė, pastatas ar pastatų grupė tampa tuomet, kai jiems pripažįstama istorinė pažintinė reikšmė, kai siekiama juos išsaugoti ateinančioms kartoms.
Šaltiniai klasifikuojami ir pagal jiems priskiriamą konkrečią istorinę reikšmę, pagal istorijos mokslo bei istorinių disciplinų pavadinimus (mitologijos, religijos, numizmatikos, etnografijos ir kita). Požiūris į istorijos šaltinius įvairiais laikotarpiu skyrėsi. Antikoje istorijos šaltiniais laikyti pasakojimai, nugirsti pirmiausia vieno ar kito istorinio įvykio liudytojo, mitai. Senovės daiktų kolekcionavimą daugiau lėmė estetinis jausmas nei domėjimasis praeitimi. Viduriniais amžiais svarbiausias buvo Šv. Raštas, dėl to ir istorijos šaltiniai buvo reikšmingi tiek, kiek padėdavo suprasti Dievo ketinimus. Suprasta, kad kai kurie istorijos šaltiniai (nors tuomet taip nevadinti) gali įtvirtinti naujus nutarimus, panaikinti senus įstatymus, legitimizuoti valdžią, pagrįsti nuosavybės teisę (pvz., genealogijos).
Renesanso epochoje istorijos šaltinius pradėta tyrinėti tekstologiškai, skaidyti į autentiškus ir falsifikuotus, vėliau, Šviečiamajame amžiuje, istoriniams šaltiniams buvo taikomi moksliškumo kriterijai, geriausiai atsispindintys pradėtuose leisti šaltinių rinkiniuose (17 a.–19 a. pradžia). Nuo 19 a. pradžios bet kurį istorijos šaltinį pradėta laikyti praeities liekana, kurią, pasak istorizmo sampratos pagrindėjo 19 a. vokiečių istoriko J. G. Droyseno, reikia suprasti tiriant. Svarbiausia istorijos šaltinių funkcija – padėti nustatyti, kurie teiginiai, esantys kitame šaltinyje, yra tikri, kurie ne. Pasak 20 a. pirmos pusės Didžiosios Britanijos istoriko R. G. Collingwoodo, istorijos šaltiniai yra istoriniai duomenys, kuriuos istorikas privalo interpretuoti, pasitelkdamas kaip galima daugiau šaltinių. Istorizmo paradigmos kritiko vokiečių istoriko J. Rüseno (g. 1938) teigimu, istorijos šaltiniai patys savaime nėra objektyvaus istorinio pažinimo garantas.
604
Lietuvoje
Lietuvos kaip ir kitų šalių, priešistorės šaltiniai yra daugiausia daiktiniai. Istorinių laikų visuomenės raida tiriama daugiausia iš rašytinių šaltinių. Pagal vieną iš klasifikacijų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio svarbiausi rašytiniai istorijos šaltiniai skirstomi į kelias grupes: naracinius, aktus, įstatymų rinkinius, statistiką, vietos įstaigų medžiagą, periodiką, atsiminimus (memuarus) ir kita.
Naraciniai, arba pasakojamieji, šaltiniai pateikia ištisinį (nors kartais ir subjektyvų) trumpesnio ar ilgesnio istorinio laikotarpio vaizdą. Svarbesnieji: Lietuvos metraščiai, rusų metraščiai, Livonijos kronikos, kryžiuočių kronikos, Gedimino laiškai. Paskelbta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškai (Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae) ir kitų valstybės veikėjų korespondencija, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Katalikų Bažnyčios istorijos šaltinių serijos, publicistika, kelionių aprašymai. Prie naratyvinių šaltinių skiriami t. p. A. Kojalavičiaus‑Vijūko, A. Guagnini, lenkų istorikų J. Długoszo, M. Kromerio, B. Wapowskio, M. Bielskio, M. Strijkovskio ir kitų veikalai; juose daug istorinių faktų, kurių nėra kituose šaltiniuose. Lietuvai svarbūs istorinių šaltinių rinkiniai Monumenta Poloniae Historica (6 tomai 1864–93 21960–61, nuo 1946 nauja 2 serija), Polnoe sobranie russkich letopisej, Scriptores rerum Prussicarum, Scriptores rerum Livonicarum, kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai Lithauische Wegeberichte ir kiti.
Tiksliausiai nustatyti istorinius faktus padeda išlikę atitinkamo laikotarpio aktai, bet ši istorijos šaltinių grupė nepateikia ištisinio istorinės raidos vaizdo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aktų vienas svarbiausių rinkinių – Lietuvos Metrika. I. Danilavičius pirmasis sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorijos šaltinių publikaciją Aktų lobynas (Skarbiec diplomatów papieskich, cesarskich, królewskich, książęcych 2 tomai 1860–62). Šiai istorijos šaltinių grupei t. p. skiriami: visi valstybinių unijų, Livonijos, Prūsijos, Lenkijos, Rusijos aktai (pvz., Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae, Akta unii Polski z Litwą, Acta Tomiciana, Kodeks dyplomatyczny Litwy, Akty, izdavaemye Vilenskoju archeografičeskoju komissieju dlja razbora drevnich aktov, Gramoty velikich knjazej litovskich), ankstyvieji teisynai (pvz., Kazimiero teisynas), didžiųjų kunigaikščių privilegijos bajorams, miestams, Bažnyčiai, teismų knygos (Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583–1655 1988), miestų savivaldybių dokumentai (Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai 3 tomai 1991–2002), diplomatiniai ir teisiniai aktai (Zbiór praw litewskich od roku 1389 do roku 1529, Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis (2 tomai 1930–39), inventoriai (XVI a. Lietuvos inventoriai 1934, Lietuvos inventoriai XVII a. 1962), privalomieji inventoriai.
Kitos svarbesnės Lietuvos rašytinių istorijos šaltinių rūšys: įstatymų rinkiniai (pvz., Lietuvos Statutas, Pirmojo Statuto mokslinę publikaciją parengė E. Gudavičius ir S. Lazutka; Volumina legum; Rusijos imperijos įstatymų sąvadas), statistika, ypač gyventojų surašymai, vietos įstaigų (pvz., vaivadijų, gubernijų, apskričių) archyvai, 18 a. atsiradusi periodika (Lietuvos periodinė spauda). Mokslininkai naudojasi ir atsiminimais (memuarais). 20–21 a. vis didėja kino, fonografinių ir fotografinių dokumentų reikšmė.
Nacių Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941–44) leistas Lietuvių archyvas (4 tomai 1942–43), kuriame paskelbti dokumentai, atsiminimai apie 1940 viduryje–1941 viduryje sovietinės okupacinės valdžios įvykdytus nusikaltimus lietuvių tautai. SSRS reokupacijos laikotarpiu (1944–90) Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas daugiausia paskelbė dokumentų apie gyventojų priešinimąsi dvarininkų priespaudai (K. Jablonskis su kitais parengė rinkinius Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams 1960, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais 3 tomai 1959–68), 1863 sukilimą, lietuvių spaudos draudimo panaikinimo bylą (1973 paskelbė A. Tyla), apie 1905–07 revoliuciją, 1918–19, 1940–41 ir 1941–45 įvykius, pokario laikotarpį. Lietuvos istorijos įvykiai iki 1940 atsispindi pagal sovietinę istorijos mokslo sampratą parengtoje publikacijoje Lietuvos TSR istorijos šaltiniai (4 tomai 1955–65). Šaltiniai apie revoliucijas, Lietuvos valstybę 1918–40, ypač apie Katalikų Bažnyčią, 1940–41 ir 1944–90 sovietinę okupaciją, I ir II pasaulinius karus, pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui būdavo parengiami tendencingai, neretai pateikiama iškreipta, net falsifikuota įvykių raida (pvz., apie vadinamąsias 1918–19 ir 1940 socialistines revoliucijas).
Nuo 1988 publikuojami tie istorijos šaltiniai, kurie iki tol buvo archyvų specialiuose fonduose ir mokslininkai negalėjo jais naudotis, tuo labiau skelbti. Išleista dokumentų rinkinių (ypač sistemingai dirba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) apie Lietuvos gyventojų trėmimus, kalinimą, lagerius: Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941 (1992 21999), 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai: Pirma knyga (1993), Lietuvos kovų ir kančių istorija 1 tomas: Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m. (1994), Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose (1995, pataisytas ir papildytas 1994 rinkinio leidimas), Tremties ir kalinimo vietos (1995; sudarytoja A. Juodvalkytė‑Suščenkienė), Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998) (1999; sudarytojas I. Ignatavičius), Lietuviai arktyje (2000, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis; sudarytojai J. Markauskas ir J. R. Puodžius), Rainių tragedija: 1941 m. birželio 24–25 d. (2000; sudarytoja B. Burauskaitė), Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias (2003; sudarytoja N. Gudonytė), Forgotten Soviet War Crime: Rainiai in Lithuania 24–25 June, 1941 (2005; sudarytojai V. Landsbergis ir A. Šiušaitė), apie Holokaustą: Kauno getas: diena po dienos (A. Tory atsiminimai; 2000), Lietuvos žydų žudynių byla (2001; sudarytojas A. Eidintas), Išgelbėję pasaulį: žydų gelbėjimas Lietuvoje. 1941–1944 (2001; sudarytojai D. Kuodytė ir R. Stankevičius), H. Kruko Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos. 1939–1944 (2004; įžanga, įvadas ir sudarymas B. Harshavo), apie pasipriešinimą nacių ir sovietų okupaciniams režimams: Dokumentai Lietuvos Vietinės rinktinės istorijai (1990; sudarytojas Z. Raulinaitis), Genocidas ir rezistencija (nuo 1996), Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai (1999; sudarytojai V. Petkus, Ž. Račkauskaitė ir M. Uoka), 1941 m. Birželio sukilimas (2000; sudarytojas V. Brandišauskas), Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai (birželio 24–rugpjūčio 4) (2001; sudarytojas A. Anušauskas), apie antisovietinių partizanų junginius ir kovas: Laisvės kovų archyvas (1991–2006), Laisvės kovos 1944–1953 metais (1996; sudarytojai D. Kuodytė ir A. Kašėta), Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 metais (1996; sudarytojai N. Gaškaitė, A. Kašėta ir J. Starkauskas), Aukštaitijos partizanų prisiminimai (4 dalys 1996–2004; sudarytojas R. Kaunietis), Partizanai apie pasaulį, politiką ir save: 1944–1956 m. partizanų spaudos publikacijos (1998; sudarytoja N. Gaškaitė‑Žemaitienė), Lietuvos partizanų Tauro apygarda. 1945–1952 m. (2000), Lietuvos partizanų Dainavos apygarda. 1945–1952 m. (2003), Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945–1950 (2003), Už laisvę ir tėvynę (2004; sudarytojai D. Kuodytė, E. Peikštenis ir D. Žygelis), apie SSRS nusikalstamas prievartos institucijas, sovietinius baudėjus (Lietuvos archyvai, 1988–2001).
Išleista Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, dokumentų rinkinių apie nelegalių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacijų, pogrindininkų intelektualinį priešinimąsi (Nenugalėtoji Lietuva 4 tomai 1993–96; sudarytojas A. Liekis), Lietuvos laisvės lygos ir Sąjūdžio kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės: Lietuva: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. 1991.01.13 (1991), Kovo Vienuoliktosios Aktas: faksimilės (2000), Sunki laisvė: 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo (2 knygos 2000), Nauji dokumentai apie Sausio 13‑ąją (2003; pastarųjų 3 leidinių sudarytojas V. Landsbergis), apie Lietuvos Respublikos užsienio politiką: Together: council of the Baltic States: 1990–1992 Documents (1996; lietuvių kalba Išvien: Baltijos valstybių taryba: 1990–1992 m. dokumentai 1997), Lietuvos kelias į NATO: 1992–2004 m. idėjos, dokumentai, liudijimai (2005), Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų (2002; visų leidinių sudarytojas V. Landsbergis). Didelis darbas atliktas publikuojant Antikomunistinio kongreso ir tribunolo proceso dokumentus (parengė V. Raudeliūnas ir V. Zabielskas; 2 dalys 2002).
Paskelbti t. p. šie istorijos šaltiniai: M. Valančiaus Ganytojiški laiškai (2000; sudarytojai V. Merkys ir B. Vanagienė), Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. (2001; sudarytojas V. Jogėla), M. Valančiaus Namų užrašai (2003; sudarytoja A. Prašmantaitė), Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (2005; atsakingasis sudarytojas A. Dubonis). Įvairių laikotarpių istorijos šaltinių skelbiama ir tęstiniuose leidiniuose Istorija, Lietuvos istorijos metraštis, Lituanistica. Publikuojami partizanų, politinių kalinių, tremtinių, disidentų, dvasininkų, intelektualų, Lietuvos laisvės lygos, Sąjūdžio ir kitų organizacijų veikėjų, Lietuvos Respublikos vadovų, politikų, diplomatų atsiminimai, dienoraščiai. Reikšminga baltų istorijai ir kultūrai publikacija – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (tomas 1–3 1996–2003).
Lietuvių išeiviai istorikai J. Bičiūnas, V. Gidžiūnas, S. Yla, Z. Ivinskis, P. Jatulis, P. Rabikauskas ir kiti veikaluose panaudojo daug archyvinės medžiagos, ypač iš Vatikano archyvų apie Katalikų Bažnyčios, vienuolijų veiklą Lietuvoje, lietuvių krikštą, Lietuvos vietą Europoje, paskelbė istorinių šaltinių; 1971 Romoje pradėta leisti istorijos šaltinių serija Fontes Historiae Lituaniae.
Istorijos šaltinius klasifikuoja ir jų kilmės, autorystės, t. p. patikimumo problemas nagrinėja istorijos šaltinių mokslas.
L: K. Jablonskis Istorija ir jos šaltiniai Vilnius 1979.