istorijos šaltinių mokslas

istòrijos šaltnių mókslas, šaltiniótyra, archeogrãfija (archeo… + gr. graphō – rašau), kompleksinė pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti istorijos šaltinių atsiradimo aplinkybes, jų pobūdį, autentiškumą ir patikimumą, šaltinių rūšis, formas, turinio specifiką, rengianti jų leidybos metodiką. Dėl plataus profilio istorijos šaltinių mokslas yra susijęs beveik su visomis pagalbinėmis istorijos disciplinomis – archeografija, archyvistika, etnologija, genealogija, istorijos metodologija, metrologija, paleografija, tekstologija, chronologija, heraldika, diplomatika, numizmatika, sfragistika, istorine veksikologija, onomastika, antroponimika bei su archeologijos mokslu.

Pirmieji kritiškai apdoroti ir išleisti šaltinių rinkiniai pasirodė 17–18 a. (pvz., Antverpeno jėzuitų mokslinės draugijos nuo 1643 leistas tęstinis leidinys, skirtas šventųjų biografijoms Acta sanctorum). Universitetams tapus ne tik aukštosioms mokyklomis, bet ir tyrimų centrais, pradėta ugdyti šaltinių kritikos praktinius įgūdžius (pirmiausia filologinį išmanymą). Šaltiniotyra, kaip mokslinė disciplina, susiklostė 19 a., kai, ieškant istorijos moksliškumo įrodymų, susiformavo ir pats istorijos mokslas. Berlyno universitete 1819 įkurta Vokietijos senovės draugija, pradėtas leisti šaltinių rinkinys Vokietijos istorijos paminklai (Monumenta Germaniae Historica). Jis tapo pavyzdžiu kitiems tokio tipo leidiniams (Lietuvoje šaltinių leidybai 1864 įkurta Vilniaus archeografijos komisija). Tokių darbų tikslas – ne tik surinkti šaltinius į daugiatomį leidinį, bet juos sugrupuoti, įvertinti patikimumo laipsnį: šaltiniai buvo publikuojami su išsamiais įvadais bei filologiniais, tekstologiniais, istoriniais komentarais.

Istoristinė istoriografija (J. G. Droysenas, R. G. Collingwoodas) daugiausia rėmėsi filologine tekstologine šaltinių kritika, kai iš visų istorijos šaltinių siekta išskirti tik patikimiausius istorinius faktus. 20 a. 8–9 dešimtmetyje prasidėjus istorijos mokslo sociologizacijai (vadinamoji poistorinė istoriografija), t. y. istorinio vyksmo svarbiausiu dalyku laikant struktūras bei masinius procesus, pradėta orientuotis į masinius šaltinius, iš kurių faktinė informacija gaunama statistinės analizės metodais; taip tirti pirmiausia pradėjo „Annales“ istorijos mokykla. Ja sekė 20 a. 8–9 dešimtmečio Jungtinių Amerikos Valstijų istorikai, ūkio istorijos tyrimuose šaltiniams apdoroti taikydami įvairius matematinius modelius (atsirado vadinamoji kliometrinė paradigma). Pasitelkiant matematines lygtis buvo apskaičiuojami funkciniai ryšiai tarp atskirų ūkio parametrų (kainų, investicijų, darbo našumo, sąnaudų ir kita), kurie buvo imami iš masinių šaltinių ir interpretuojami ekonometrinės analizės metodais. Ilgainiui statistinės analizės būdu apdorotus masinius šaltinius pradėjo naudoti dėl Annales mokyklos įtakos atsiradusios istorijos mokslo šakos – mentalitetų istorija, mikroistorija ir makroistorija, kasdienybės istorija, istorinė antropologija ir įvairios sociologizuotos istorijos kryptys: lyginamoji socialinė istorija, lyginamoji ūkio istorija ir kitos.

21 a. pradžioje istorijos šaltinių mokslas siekia tapti savarankiška istorijos disciplina, kurios tikslas – ieškoti universalių istorinio šaltinio pažinimo taisyklių, tinkamų daugeliui istorijos tyrimo krypčių.

604

Lietuvoje

Lietuvoje kritinio istorinio šaltinio vertinimo elementų yra M. Strijkovskio (16 a.) ir A. Kojalavičiaus‑Vijūko (17 a.) veikaluose. 17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių šaltinių leidėjų M. D. Dogelio, P. Dubinskio publikacijos (pirmosios Lietuvoje) atitiko to meto istorijos šaltinių mokslo lygį. 19 a. pirmoje pusėje pradėta rašyti studijas (I. Danilavičius) apie kai kurias šaltinių grupes. Uždarius Vilniaus universitetą (1832) šis darbas nutrūko. 19 a. antroje pusėje Lietuvos istorijos šaltinius (daugiausia aktus) publikacijų pratarmėse aprašė rusų (M. Liubavskis, M. Dovnaras‑Zapolskis, J. Malinovskis, I. Lappo), 20 a. pradžioje – ir lenkų (A. Prochaska) istorikai. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais jau pradėtos rašyti istorinių šaltinių studijos (S. Ptaszyckis, N. Berežkovas apie Lietuvos Metriką, T. Suszyckis apie Lietuvos metraščius). H. Łowmiańskis ir jo sekėjai didesniuose veikaluose ėmė rašyti skyrius, kuriuose plačiai aptariami panaudoti šaltiniai. Nepriklausomos Lietuvos (1918–40) istoriografijoje tokie skyriai (Z. Ivinskio, A. Janulaičio) ir studijos (M. Krasauskaitės) atsirado tik 20 a. 4 dešimtmetyje.

20 a. antros pusės lietuvių istoriografijoje istorijos šaltiniai aptariami kiekviename didesniame veikale arba šaltinių publikacijoje. M. Jučas parašė du veikalus apie Lietuvos metraščius (1968) ir apie Lietuvos metraščius bei kronikas (2002), R. Jasas parengė spaudai lietuvių kalba Bychovco kroniką ir parašė jai išsamų įvadą bei nuodugnius komentarus (1971), R. Batūra – Dusburgiečio kronikai (1985), J. Jurginis – Henriko Latvio kronikai ir Hermanno Wartberge’s kronikai (1991), R. R. Trimonienė parašė įvadą Vygando Marburgiečio kronikai (1999). Išspausdinta E. Banionio ir kitų studijų apie Lietuvos Metriką, E. Gudavičiaus, S. Lazutkos, I. Valikonytės ir kitų – apie Lietuvos Statutą. Pirmą apibendrintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių šaltinių apžvalgą parašė K. Jablonskis (1979; spaudai parengė V. Merkys).

V. Gidžiūnas, P. Jatulis, P. Rabikauskas ir kiti lietuvių išeiviai 20 a. antroje pusėje paskelbė svarbių Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinių šaltinių kompleksų. Iš apibendrinamųjų Lietuvos istorijos šaltinių studijų svarbiausia Z. Ivinskio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų šaltinių apžvalga.

Istorijos šaltinių mokslas dėstytas 1935–40 ir nuo 1997 Vytauto Didžiojo universiteto, nuo 1947 – Vilniaus universiteto, nuo 1965 – Vilniaus pedagoginiame institute (1992–2011 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo akademija) Istorijos fakultetų studentams. Įvairūs istoriniai šaltiniai rengiami spaudai ir skelbiami. Istorijos šaltinių mokslo centras yra Lietuvos istorijos institutas.

L: K. Jablonskis Istorija ir jos šaltiniai Vilnius 1979; Z. Ivinskis Lietuvos istorijos šaltiniai / Acta Historica Universitatis Klaipedensis Klaipėda 1995.

683