istòrika (vok. Historik, angl. metahistory), metaistorija, istorinės praeities pažinimo ir reprezentacijos dabartyje teorija. Istorikos raida diskursyviai atspindi ir pagrindžia istorijos tyrimo ir jos rašymo pokyčius. Klasikinei istorijos filosofijai (G. W. F. Hegelis) patyrus nuosmukį 19 a. viduryje istorika plėtojosi kaip istorijos filosofijos šaka. Yra penkios istorikos istorinės formos: retorinė istorika, istoristinė istorika, kritinė istorijos filosofija, analitinė istorijos filosofija, naratyvistinė istorika. Antikos retorinė istorika, remdamasi istoriografijos, kaip atskiro retorikos meno pritaikymo, ir istorijos, kaip gyvenimo mokytojos (Ciceronas), bei filosofijos, mokančios pavyzdžiais (Dionisijas Halikarnasietis), samprata, aukštino istorijos rašymo pragmatinę vertę, pateikė patarimų istorijos veikalų rašytojams. Be tokios rūšies traktatų, Renesanso retorinę istoriką sudarė veikalai, pateikiantys istorijos pamokų sąvadus (J. Bodinas, N. Machiavelli). Retorinę istoriką užbaigė G. Vico humanistinio retorinio mokytumo apologija, nukreipta prieš naujųjų amžių filosofiją. Istoristinė istorika suprantama kaip istorinio tyrimo metodologija. Jos ištakos siekia Renesanso (L. Valla), ankstyvųjų naujųjų amžių (J. Mabillonas) šaltiniotyrą. Istoristinę istoriką susistemino J. G. Droysenas, jis istorijos tyrime išskyrė šaltinių paieškas, kritiką, interpretaciją ir jos literatūrinį išdėstymą. Prie istorijos, kaip akademinės disciplinos, konsolidacijos prisidėjo E. Bernheimo, C.‑V. Langlois, Ch. Seignobos ir kitų istorinio metodo vadovėliai; juose istorijos faktų pažinimas pagrįstas sisteminga šaltinių kritika ir priešinamas apriorinėms istoriosofinėms spekuliacijoms bei abstrakčioms sociologinėmis schemoms. 19 a. 8 dešimtmetyje atsiradusi kritinė istorijos filosofija kritikavo paplitusią pozityvistinę istorijos dėsnių atradimo, kaip istorijos mokslinio pažinimo tikslo, sampratą. 19 a. antros pusės–20 a. pradžios antipozityvistinių filosofijos srovių idėjos buvo naudojamos alternatyvioms istorijos pažinimo prigimties ir tikslų koncepcijoms plėtoti. Neokantininkai (W. Windelbandas, H. Rickertas) istorijos mokslo metodologinį savitumą siejo su individualizuojančio sąvokų darybos metodo taikymu. Neohėgelininkai tikrovę tapatino su dvasios aktyvumu, tuo pagrindė istorijos, kaip dvasinio aktyvumo formos, pranašumą prieš gamtotyrą (R. G. Collingwoodas) ar mokslą apskritai (B. Croce); istorijos tikslu laikė istoriko gyvenamojo meto problemų nulemtą praeities teorinio ir praktinio mąstymo rezultatų kritiką, leidžiančią išsivaduoti iš praeities prietarų. Hermeneutinės kritinės istorijos filosofijos pradininkas W. Dilthey istorijos pažinimo savitumą susiejo su adekvataus praeities gyvenimo objektyvacijų (veiksmų, tekstų) prasmės ir istoriškai reikšmingų veikėjų vidaus pasaulio supratimu. H.‑G. Gadameris, P. Ricœuras pabrėžė istorijos pažinimo radikalų istoriškumą, nulemtą jo ontologinės priklausomybės nuo tam tikros kalbinės ir kultūrinės tradicijos, apibrėžiančios istoriko ir jo auditorijos tapatybę. Analitinė istorijos filosofija ir naratyvistinė istorika kilo dėl lingvistinio posūkio filosofijoje ir naujų srovių istoriografijoje (susijusių su pastangomis atitrūkti nuo 19 a. pradžioje susiformavusios istoristinės istoriografijos) atsiradimo. Analitinės istorijos filosofijos raidą lėmė pozityvistinės ir antipozityvistinės pakraipos filosofų 20 a. 5–8 dešimtmečio diskusija dėl veiksmų aiškinimo logikos. Pozityvistai (C. G. Hempelis, K. R. Popperis) teigė, kad adekvatiems veiksmų aiškinimams galioja tie patys reikalavimai kaip ir gamtamoksliniams aiškinimams. Paaiškinti reiškinį ar įvykį reiškia pritaikyti jam empirinį dėsnį ar dėsnius, išvedant įvykio aprašymą iš tuos dėsnius formuluojančių nomologinių teiginių ir vienetinių teiginių, aprašančių pradines įvykio sąlygas. Antipozityvistai (W. Dray, G. H. von Wrightas) manė, kad veiksmų aiškinimas yra tapatus veikėjų nuomonių, tikslų ir veiksmų loginio ryšio atskleidimui, parodančiam aiškinamo veiksmo racionalumą veikėjo situacijoje. Daugelis 20 a. istorikų dėsnių trūkumą istorijos aiškinimuose laikė nepakankamu tradicinės istoriografijos moksliškumu ir istoriografijos ateitį siejo su jos ir socialinių mokslų (kaip nomologinių teorijų šaltinio) sanglauda. Sustiprėjus šios perspektyvos kritikai 20 a. 8 dešimtmetyje atsirado naratyvistinė istorika (H. White’as, F. Ankersmitas, L. Minkas, P. Ricœuras, J. Rüsenas); ją paskatino ir postmodernistinės tendencijos filosofijoje. Naratyvistai istoriografijos specifiką siejo su naratyvine (pasakojamąja) praeities reprezentacijos forma. Kai kurie jų (H. White’as, P. Ricœuras) šiuo būdu pabrėžė jos esminį bendrumą su naratyviniais neistorinės literatūros žanrais. J. Rüsenas nurodė istorikos perspektyvą – transformaciją į istorinės kultūros teoriją. Joje istoriografijos teorinės problemos nagrinėjamos platesniame istorinės praeities reprezentacijos dabartyje kontekste, apimančiame ir paminklų bei paveldo apsaugos, istorinės atminties, istorijos etikos ir estetikos problematiką.
L: Z. Norkus Istorika: Istorinis įvadas Vilnius 1996; R. G. Collingwood The Idea of History Oxford 1946; J. G. Droysen Historik. Historisch‑kritische Ausgabe Stuttgart 1977; J. Rüsen Grundzüge einer Historik 3 Bde. Göttingen 1983–89.
181