istòrinė geogrãfija, pagalbinė istorijos ir geografijos mokslų disciplina. Tiria atskirų istorijos laikotarpių visuomenės geografinę aplinką, jos kitimą dėl gamtinių priežasčių ir žmonijos veiklos. Remiasi archeologiniais, rašytiniais, onomastiniais, urbanistiniais, paleobotaniniais, antropologiniais ir kartografiniais šaltiniais. Artimiausios gretutinės disciplinos – istorinė kartografija, istorinė onomastika, istorinė erdvės ir regionų teorija, gyventojų geografija, geopolitika. Istorinės geografijos objektas – realios visuomenės gyvavimo fizinės geografinės sąlygos (R. A. Butlino, Didžioji Britanija, nuomone, visuomenės ekonominis ir socialinis gyvenimas), istorinių ir geografinių žemėlapių (istoriniai žemėlapiai) kūrimas, istorinė kraštotyra, kultūrinio kraštovaizdžio istorija. Nagrinėja gyvenviečių, miestų ir kitų vietovių topografiją, kelius, valstybines sienas, teritorijų susidarymą, administracinį suskirstymą, politinių judėjimų geografiją. Tiriama ir istorinė demografija. Istorinė etnologinė geografija tiria tautų ryšį su geografine aplinka. Taikomi specifiniai tyrimo metodai: istorinis, retrogresijos, toponiminis, landšaftinis, leksikologinis, geografinis, kartografinis, aerofotografinis, povandeninės archeologijos, topografinis.
Kaip mokslas istorinė geografija ėmė kurtis vėlyvaisiais viduriniais amžiais. Išsirutuliojo 16 a. – geografinių atradimų ir Renesanso laikotarpiu – pirmiausia kaip antikos istorinė geografija. Pradininkais laikytini F. Biondo (15 a., Italija), A. Ortelius (16 a., Flandrija). Daugiausia nagrinėta politinė geografija ir topografija: genčių, tautų, valstybinių teritorijų ribos, mūšių, kitų istorinių įvykių vietos. Pirmasis sintetinis istorinės geografijos veikalas – 16 a. antros pusės A. Ortelijaus sudarytas senovės pasaulio atlasas. 17–18 a. daug nuveikė Ph. Clüveris (Nyderlandai), J.‑B. d’Anville’is (Prancūzija) ir kiti. Moderniosios istorinės geografijos pradininkais laikytini anglas E. Wellsas (1667–1727), C. Ritteris (1779–1859), jį parėmė A. von Humboldtas, C. Neumannas (visi – Vokietija) ir kiti. 19–20 a. buvo tiriama ūkio geografinė plėtra, geografinės aplinkos veiksnių kitimas, žmonių veiklos įtaka aplinkai, teritoriniai demografiniai aspektai. Savarankiška disciplina istorinė geografija tapo 19 a.–20 a. pradžioje (Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos tyrinėtojų F. Ratzelio, J. Brunhes’o, L. P. V. Febvre’o, L. Gallois, E. Oberhumerio, H. Hassingerio veikalai). Nuo 20 a. pradžios istorinė geografija plėtojama dviem svarbiausiomis kryptimis. O. Schlüteris (1872–1959) istorinei geografijai skiria taikomąją funkciją – nagrinėti teritorijų ir kraštovaizdžio raidą. Kiti mokslininkai istorinę geografiją tapatina su antropogeografija.
Lietuvoje
Lietuvos istorinės geografijos ankstyviausi šaltiniai atspindi baltų gyvenamos erdvės ribas ir jų pokyčius, istorinius kelius (gintaro prekybos keliai, kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai Lithauische Wegeberichte), jų yra antikos autorių (Tacito, Ptolemajo), keliautojų (Wulfstano) veikaluose, kronikose, metraščiuose, senovės žemėlapiuose. Vertingų istorinės geografijos šaltinių apie lietuvius pateikė vėlesnių laikų keliautojai ir diplomatai Enea Silvio Piccolomini, Ghillebert’as de Lannoy, A. Contarini (15 a.), S. von Herbersteinas, A. Guagnini (16 a.), F. Schulzas (18 a.). 19 a. daug jų sukaupė po Lietuvą keliavę kraštotyrininkai K. Tiškevičius, V. Sirokomlė, Z. Glogeris, T. Triplinas, A. H. Kirkoras, N. Orda, A. Połujańskis ir kiti.
Lietuvoje istorinės geografijos pradininkai – J. Lelewelis (19 a.) ir P. Matulionis (19 a. pabaiga– 20 a. pradžia). 1857 Briuselyje išspausdinta J. Lelewelio Vidurinių amžių geografija (Géographie du moyen âge) su 160 žemėlapių atlasu. Etninės Lietuvos žemėlapį pirmasis 1918 parengė (Paryžiaus taikos konferencijai; publikuotas nebuvo) P. Klimas, 1928 – P. Matulionis. 20 a. 3–4 dešimtmetyje istorinė geografija dėstyta Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto geografijos ir geologijos katedrose. 1935 išleistas K. Pakšto žemėlapis Lietuva, V. Drėmos Vilniaus krašto žemėlapis, O. Girčytės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai. Gausus geodezininko J. Deksnio rankraštinis palikimas (LTSR istorinės‑geografinės medžiagos dokumentai ir jų tvarkymas, Kauno miesto žemės XV–XX a., ypač Apgyvendintų vietų pavadinimų kitimas XIII–XX a. ir kita), saugomas Geodezijos ir kartografijos muziejuje.
Po II pasaulinio karo istorinės geografijos tyrimų daugiausia padaryta Vilniaus universiteto Fizinės geografijos ir kartografijos katedroje (Č. Kudaba, V. Chomskis, S. Tarvydas), nuo 1966 – Kartografijos laboratorijoje (P. Gaučas). V. Chomskio veikalas 1613 m. Lietuvos žemėlapis: Jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje (2004) turi ne tik dalykinę, bet ir metodologinę vertę. O. Maksimaitienė (O. Girčytė) populiarino istorinę geografiją iškeldama politinių įvykių, lėmusių Lietuvos valstybinius geografinius pokyčius, svarbą. Po 1990 išspausdinta: P. Gaučo Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroje pusėje–1939 m. (1997), V. Daugirdo Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė geografinė analizė (1997). Istorinės geografijos tyrimai skelbiami leidiniuose Geografijos metraštis, Geodezija ir kartografija. Lietuvos istorinė geografija dėstoma Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose.
L: A. Stanaitis Lietuvos istorinė geografija 2 t. Vilnius 1999–2002; S. Stanaitis, A. Stanaitis Lietuvos istorinė geografija 1900–1990 Vilnius 2012; S. Arnold Geografia historyczna Polski Warszawa 1951; S. Alexandrowicz Rozwój kartografii WKL od XV do po połowy XVIII w. Warszawa 1989; E. Olshausen Einführung in die Historische Geographie der Alten Welt Darmstadt 1991; An historical geography of Europe Oxford 1998; V. Maksakovskij Istoričeskaja geografija mira Moskva 1999; R. A. Butlin Historical Geography London 2001; J. Tyszkiewicz Geografia historyczna Polski w średniowieczu Warszawa 2003.
1405