istòrinė mokyklà, ekonomikos mokslo srovė, kurios metodologija ir tyrimai grindžiami istoriškumo principais. Susiklostė 19 a. viduryje Vokietijoje. Prielaidas istorinei mokyklai atsirasti sukūrė vokiečių ekonomistai A. H. Mülleris (1779–1829; svarbiausias veikalas – Valstybės meno elementai / Die Elemente der Staatskunst 1809) ir D. F. Listas (svarbiausias veikalas – Nacionalinė politinės ekonomijos sistema / Das nationale System der politischen Ökonomie 1841). Jų pagrindinės idėjos: ekonomikos mokslui svarbus istoriškumo metodas, politinė ekonomija yra nacionalinis mokslas, tiriant nacionalinį ūkį būtina vertinti ne tik ekonominius, bet ir gamtinius geografinius, nacionalinius, istorinius bei kitus veiksnius, tautos visuomeninis interesas laikomas aukštesniu už individo asmeninį interesą. Skiriami istorinės mokyklos raidos 3 etapai. Pirmasis etapas – senoji, arba ankstyvoji, istorinė mokykla (19 a. 5–7 dešimtmečiai). Žymiausių atstovų – W. G. F. Roscherio, F. B. Hildebrando, K. G. A. Knieso – didžiausias nuopelnas buvo sukurta klasikinei (A. Smitho ir D. Ricardo) politinei ekonomijai alternatyvi metodologija (jos vėliau laikėsi kiti ekonomikos socialinės istorinės krypties analizės atstovai): ekonominiai dėsniai negali būti nustatyti loginiu, dedukciniu principu, abstrahuojantis nuo tikrovės, kiekvienos šalies plėtrai būdingi savi dėsningumai, ekonominėje analizėje privalo vyrauti istoriškumo principai, analizės išvados turi padėti šalies socialinei ekonominei plėtrai. Antrasis etapas – jaunoji, arba naujoji istorinė mokykla (19 a. 8–10 dešimtmečiai). Žymiausi atstovai – L. Brentano, G. F. von Schmolleris, G. F. Knappas, kiti – E. Engelis, K. Bücheris, A. H. G. Wagneris. Šie ekonomistai mažiau nei pirmojo etapo atstovai kritikavo klasikinės politinės ekonomijos objektyvius dėsnius, bet pripažino senosios istorinės mokyklos pasiūlytą metodologiją ir analizės metodus, ypač akcentavo, kad ekonominių dėsnių pasireiškimo sfera yra ne tik ekonomika, bet ir visas socialinis gyvenimas tam tikromis istorinėmis ir gamtinėmis geografinėmis sąlygomis. Trečiasis etapas – naujausioji istorinė mokykla (20 a. 1–3 dešimtmečiai). Žymiausi atstovai – W. Sombartas, M. Weberis, kiti – A. Spiethoffas (1873–1957), A. Weberis. Buvo akcentuojami ūkio plėtros neekonominiai aspektai, iškeliama unikali vokiečių tautos dvasia, ypatinga misija kuriant civilizuotą visuomenę (vėliau šiomis idėjomis buvo grindžiama vadinamoji arijų rasės teorija). Istorinė mokykla pasaulyje plačiai nepaplito, bet davė ekonomikos mokslui naują istoriškumo principą, padarė įtaką marksizmui, institucionalizmui, Kembridžo mokyklai.
1036