istòrinė téisės mokyklà, teisės mokslo kryptis, susiformavusi 19 a. pirmoje pusėje Vokietijoje. Istorinės teisės mokyklos pradininku laikomas Gustavas von Hugo. Žymiausi istorinės teisės mokyklos atstovai: F. C. von Savigny, G. F. Puchta, Karlas Friedrichas Eichhornas (visi Vokietija). Savo idėjas grindė tyrinėdami romėnų ir paprotinę germanų teisę. Teigė, kad teisė yra tolygiai ir natūraliai susiformavęs istorijos rezultatas. Šis socialinis reiškinys negali būti užfiksuotas, nes kinta kartu su visuomene. Tam tikras teisinės sistemos elementas, tinkantis vienoje epochoje, gali visiškai netikti kitoje.
Istorinės teisės mokyklos atstovai įrodinėjo, kad siekiant atsakyti į teisės klausimus būtina taikyti istorinį teisės aiškinimo metodą. Teisė suprantama tik kaip vienas tarpusavyje sąveikaujančių socialinės erdvės elementų, ji gretinama su tautos kūryba ar kalba ir suvokiama kaip kartu atspindinti tautos unikalią dvasią. Aiškindami teisės raidą istorinės teisės mokyklos atstovai išskyrė 3 etapus: paprotinės teisės natūralią formaciją, žmonių sąmoningą teisės kūrybą bei teisės kodifikaciją – paprotinės ir žmonių sukurtos teisės samplaiką. Istorinės teisės mokyklos atstovų teigimu, papročiai svarbesni už įstatymus, įstatymų leidyba gali papildyti, bet nepakeičia galiojančios paprotinės teisės. Istorinės teisės mokyklos išplėtotas požiūris į teisę ir visuomenę davė pradžią sociologinei mokyklai.
3013