istoriniai žemėlapiai

istòriniai žemlapiai, žemėlapiai, geografinėje aplinkoje erdviškai pavaizduojantys kurį nors istorijos laikotarpį ar istorinius įvykius. Pagal tematiką skirstomi į politikos, karo, kultūros ar religijos istorijos, archeologinius žemėlapius (archeologiniai žemėlapiai), istorinius etnografinius, istorinius ekonominius ir kitus, pagal paskirtį – į informacinius ir mokomuosius.

Pirmasis istorinių žemėlapių sudarė A. Ortelijus (1579 sudarytame geografijos atlase pateikė 3, 1603 – 38 istorinius žemėlapius). 17 a. antroje pusėje geografijos atlasuose istorinių žemėlapių pateikė prancūzų geografai Sansonai, istorinių žemėlapių atlasą sudarė V. Duvalis, 18 a. pabaigoje istorinių žemėlapių išspausdino J.‑B. d’Anville’is. Šiuose istoriniuose žemėlapiuose parodyta tautų gyvenamos teritorijos, valstybinės sienos, istorinių ir karinių įvykių vietos, vėlesniuose pateikiama ir istorinių ūkinių duomenų. 19 a. pabaigoje–20 a. buvo rengiami dviejų tipų moksliniai istorinių žemėlapių atlasai. Vieni parengti remiantis detaliu administracinio ir bažnytinio teritorinio suskirstymo bei gyvenamųjų vietų pavaizdavimu (Fabricius Reino provincijos istorinis atlasas / Geschichtlicher Atlas der Rheinprovinz 1895, A. A. Beekmannas Nyderlandų istorinis atlasas / Geschiedkundige Atlas van Nederland 19 tomų 1913–38), kituose, nors žemėlapiai ne itin smulkūs, daug istorinių politinių, istorinių ekonominių, kultūros istorijos žemėlapių (H. Aubino Reino provincijos mokomasis istorinis atlasas / Geschichtlicher Handatlas der Rheinprovinz 1926, C. H. Paullino Jungtinių Valstijų istorinės geografijos atlasas / Atlas of the Historical Geography of the United States 1932). Vėliau sudaryta mokomųjų (G. Westermanno Pasaulio istorijos atlasas / Atlas zur Weltgeschichte 1956, Didysis pasaulio istorijos atlasas / Grosser historischer Weltatlas 1 ir 3 tomai 1958–62), enciklopedinių („Times“ pasaulio istorijos atlasas / The Times Atlas of World History 1978) istorinių žemėlapių.

Lietuvos istoriniai žemėlapiai

Lietuvos žemėlapiuose istorinių duomenų pateikė B. Wapowskis (Sarmatijos žemėlapis / Mapa Sarmacji 1526), M. Strubiczius (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Livonijos ir Moskovijos vaizdas / Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moskoviae descriptio 1589; pavaizduoti valdovo Stepono Batoro žygiai į Maskvos didžiąją kunigaikštystę), W. Grodeckis (1561 ar 1562), jų yra Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje (1613). 19 a. pirmoje pusėje J. Lelewelis parengė keletą senovės ir vidurinių amžių atlasų. T. Narbutas veikalą Lietuvių tautos istorija (Dzieje starożytne narodu litewskiego 1 tomas 1835; lietuvių kalba 1992) iliustravo istoriniais žemėlapiais, vaizduojančiais Lietuvos praeities svarbiausius įvykius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos žemėlapių sudarė: Lietuvių informacinis biuras Lozanoje (1920; nurodytos lietuvių etninės žemės su Mažąja Lietuva; tuo grindžiamas Lietuvos valstybės atkūrimas), J. Jakubowskis (1928), O. Girčytė (Maksimaitienė; 1936, 1937), jų yra A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936 ²1989) ir kituose veikaluose.

J. Lelewelio parengtas Europos senovės žemėlapis pagal Ptolemają (iš Atlas do J. Lelewela „Badań starożytności“ we względzie geografji, 1818 išleista Vilniuje; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos regionų istorinių žemėlapių, istorinių įvykių žemėlapių išspausdinta teminėse istorikų (B. Dundulio, E. Gudavičiaus, M. Jučo, J. Jurginio ir kitų) monografijose, baltų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos istorinių žemėlapių – Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (3 tomai 1966–71), Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje (12 tomų 1975–84, papildymų tomas 1985), Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (4 tomai 1985–88).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990), Vilniaus universiteto Kartografijos centre (vadovas P. Gaučas) parengtas 59 istorinių žemėlapių Lietuvos istorijos atlasas (2001), sieninis istorinis žemėlapis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XV a. viduryje (1997), P. Gaučas sudarė atlasą Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė–1939 m. (2004). Istorinių žemėlapių yra Z. Ivinskio (1978 ²1991), Z. Kiaupos, J. Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus (1995 ²1998), E. Gudavičiaus (1999), Z. Kiaupos (2002, 2004) ir kitų apibendrinamojo pobūdžio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos istorijos veikaluose, parengtoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (25 tomai 2001–14, papildymų tomas 2015), t. p. knygoje Tremties ir kalinimo vietos (SSRS teritorijoje; 1995, parengė A. Juodvalkytė‑Suščenkienė) ir kitose. Mokykloms parengta sieninių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos valstybės 20 a. istorinių žemėlapių, originalus Lietuvos istorijos skaidrių rinkinys (45 įvairaus mastelio istoriniai žemėlapiai).

1405

Mažosios Lietuvos istoriniai žemėlapiai

Mažosios Lietuvos istorinių duomenų yra Hennenbergerio žemėlapiuose, lietuvininko F. Gedkanto, J. Narūnavičiaus‑Naronskio (1663 sudarė 44 Prūsijos žemėlapius), istoriko Ch. Hartknocho (apie prūsus ir kitas baltų gentis), S. Suchodoletzo (1724 ir 1730 žemėlapiuose apie vokiečių kolonistų įsikūrimą Mažojoje Lietuvoje), B. von Oelsnitzo (1754 Prūsijos generaliniame žemėlapyje įrašyti lietuviški, prūsiški vietovardžiai), F. L. Güssefeldo (1795), D. F. Sotzmanno (1798), R. Boeckho Prūsijos etnografiniame žemėlapyje (1869). Mažoji (Prūsų) Lietuva, Lietuvos provincija, Lietuvos departamentas, Lietuvos apygarda apibrėžti kaip administraciniai teritoriniai ir kaip istoriniai etniniai bei etnografiniai vienetai. V. Vileišio spalvotame grafiniame žemėlapyje (1935) nurodyti lietuvių ir vokiečių gyvenamieji plotai 1905. Vokietijoje parengtas G. ir H. Mortensenų, R. Wenskaus daugiatomis Prūsijos krašto istorijos ir geografijos atlasas (Historisch‑geographischer Atlas des Preussenlandes).

20 a. antroje pusėje Mažosios Lietuvos istorinių žemėlapių parengė B. Kviklys (išspausdinta 1968 Bostone). Pirmąjį Mažosios Lietuvos etninį istorinį žemėlapį 1972 sudarė istorikas A. Matulevičius; 1989 (²1990) lietuvių ir rusų kalbomis išleistas jo spalvotas sieninis žemėlapis Lietuvių teritorija Prūsijoje iki maro ir vokiečių kolonizacijos (XVIII a. pradžia). R. Batūra parengė 13 a.–14 a. pradžios Vokiečių ordino valstybės žemėlapį (1985). A. Matulevičiaus 1995 ir 1996 žemėlapiuose nurodyti bažnytkaimiai, kuriuose pamaldos vyko tik lietuvių kalba arba mišriai, kur 17 a. lietuvininkai sudarė gyventojų daugumą. P. Gaučas ir A. Matulevičius parengė istorinį žemėlapį Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje (1996). P. Gaučas, D. Kaunas, A. Matulevičius ir V. Šilas sudarė istorinių žemėlapių (išspausdinti Lietuvos istorijos atlase 2001) apie lietuvių kultūrą bei švietimą. Istorinių žemėlapių, atlasų apie prabaltų, baltų teritorijas, jų kultūras Europoje parengė P. Gaučas, P. Kušner‑Knyševas, M. B. Gimbutienė, O. Maksimaitienė, R. Rimantienė, A. Tautavičius, R. Volkaitė‑Kulikauskienė. V. Pėteraitis pagal vandenvardžius ir toponimus sudarė prabaltų, baltų, vakarų baltų arealų, prūsų ir lietuvių genčių, jų vandenvardžių paplitimo ribų istorinių žemėlapių (1992, 1997). Istorinių žemėlapių parengė ir etnologai (P. Dundulienė, I. R. Merkienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė ir kiti); R. Matulis nubraižė žemėlapį (neišspausdintas), kuriame nurodyti Mažosios Lietuvos piliakalniai, bažnyčios. Baltų ir prūsų, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorinių žemėlapių yra Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (4 tomai 2000–09), jų sudarė ir lenkų, rusų istorikai bei etnologai (J. Okuliczius 1981, V. Kulakovas 1994, P. Eberhardtas 1995).

415