istòrinis geogrãfinis metòdas, súomių mokyklà, folkloro tyrimo metodas. Formavosi 19 a. antroje pusėje Suomijoje, pradėjus tyrinėti kultūros reiškinių migraciją iš vienos tautos į kitą. Pirmasis šį metodą istoriniu geografiniu pavadino J. L. F. Krohnas. Nagrinėdamas epo Kalevala tekstų sandarą ir kilmę, pagrindė tekstų ir jų motyvų migracijos teoriją. Jis teigė, kad runų versijos ir variantai priklauso nuo geografinės vietos – kuo labiau daina nutolusi nuo savo kilmės vietos, tuo labiau yra pakitusi. 19 a. pabaigoje ši teorija paskatino liaudies dainų tyrimus, jų rinkimą, kalevališkojo metro runų skelbimą (Suomių tautos senosios runos / Suomen kansan vanhat runot 33 tomai 1908–48).
Istorinį geografinį metodą galutinai įtvirtino K. L. Krohnas, labiausiai taikydamas jį pasakoms tirti. Jo teigimu, svarbiausia nustatyti pasakos siužeto etninę priklausomybę, sukūrimo vietą ir laiką. Išsiaiškinama kiekvieno pasakos elemento geografinis ir istorinis paplitimo regionas, būdai, kuriais įvairiu metu tie elementai keliavo iš vienos tautos į kitą; tai paskatino pasakų sisteminimą. A. A. Aarne 1910 paskelbė pirmąją pasakų tipų rodyklę, pagal jo sistemą yra sudaryti daugelio Europos ir kitų šalių tautų pasakų katalogai. Istorinis geografinis metodas pradėtas naudoti ir kitose šalyse, jis turėjo įtakos naujiems folkloro tyrimams, skatino folkloristų tarptautinį bendradarbiavimą.
20 a. 4 dešimtmetyje šis metodas imtas kritikuoti kaip neatskleidžiantis kūrinio meninės vertės, E. N. Setälä pasiūlė tipologinį tyrimo metodą.
Lietuvoje istorinį geografinį metodą tautosakos tyrinėjimuose taikė J. Balys.
1012