istorinis kritinis metodas

istòrinis krtinis metòdas, istòrinė krtinė mokyklà, vienas biblistikos metodų. Istorinį kritinį metodą sudaro: žemutinė kritika (nagrinėja papirusus, kodeksus, vertimus ir siekia nustatyti artimiausią originalui tekstą), aukštutinė kritika (siekia nustatyti teksto parašymo vietą, tikslą, autorių, nagrinėja teksto informacijos ir istorinės tikrovės atitikimą), išorinė kritika (remiasi Biblijos kontekstu), vidinė kritika (tyrinėja Biblijos žodyną, frazeologiją, struktūrą ir kita). Istoriniam kritiniam metodui atsirasti turėjo įtakos Renesanso humanizmo idėjos. R. Simonas (1638–1712) laikomas šiuolaikinio istorinio kritinio metodo pradininku (Istorinė Senojo Testamento kritika / Histoire critique du Vieux Testament 3 t. 1678). Jo iškeltoms idėjoms nepritarė J. B. Bossuet ir J. Clericus (m. 1736), todėl R. Simono veikalai buvo uždrausti ir sudeginti. 19 a. pradžioje istorinis kritinis metodas tapo privaloma senosios literatūros studijų dalimi; turėjo įtakos F. A. Wolfo (1759–1824) hermeneutiniai senosios literatūros tyrimai. Istorinis kritinis metodas ypač paplito 19 a. įsigalėjus pozityvistinėms nuostatoms; svarbių tyrimų atliko D. F. Straussas, J. E. Renanas ir J. Wellhausenas. Katalikų Bažnyčioje prie istorinio kritinio metodo įteisinimo prisidėjo M. J. Lagrange’as (1855–1938; įsteigė mokyklą École Biblique de Jérusalem ir žurnalą Revue biblique) bei popiežiaus Leono XIII enciklika Providentissimus Deus (1893). Galutinai istorinis kritinis metodas įtvirtintas po popiežiaus Pijaus XII enciklikos Divino afflante Spiritu (1943), pradėtas taikyti katalikų hermeneutikoje. Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente Biblijos aiškinimas Bažnyčioje (1993) pabrėžiama istorinio kritinio metodo reikšmė.

1854