istòrinis materialzmas, sociologinė visuomenės istorinės raidos teorija, teigianti, kad socialinius, kultūrinius, politinius reiškinius nulemia gamybos būdas. Istorinį materializmą suformulavo K. Marxas savo veikale Dėl politinės ekonomijos kritikos (Zur Kritik der Politischen Oekonomie 1859). Pasak K. Marxo, visuomenės pagrindas yra ekonominė infrastruktūra (bazė), kurią sudaro gamybinės jėgos (energijos šaltiniai, mašinos, mokslo ir technikos žinios, darbo jėga), ir gamybiniai santykiai (atsirandantys materialinių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procese). Gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai suformuoja tam tikrą ideologiją, vadinamą superstruktūra, arba antstatu, kuris lemia politinį, socialinį, dvasinį visuomenės gyvenimą, įteisina vyraujančius gamybinius santykius. Antstato pagrindinė funkcija – stabilizuoti ir palaikyti esamą ekonominę struktūrą, nuo kurios priklauso papročiai, visuomenės normos ir įstatymai; taip visos gyvenimo sferos atspindi vyraujantį gamybos būdą. Esamas gamybos būdas nulemia tam tikrą socialinę sąmonę (suformuoja pasaulėžiūrą, atitinkančią tam tikrą gamybos proceso padėtį). Tarp bazės ir antstato yra dialektinis ryšys. Visuomenės raidą lemia materialinių gėrybių gamybos būdas ir visų pirma gamybinės jėgos, jų kaita lemia gamybos būdo pakeitimą, kuris sukelia ekonominių santykių pokyčius, dėl to keičiasi visas visuomeninis antstatas. Ekonominės bazės kaita lemia visuomenės raidos pokyčius. Kai tam tikrame gamybinių jėgų raidos etape jos ima nesutapti su esamais gamybiniais santykiais, šie pradeda trukdyti įdiegti naujus mokslo pasiekimus, technikos išradimus ir kitus gamybos pažangos elementus. Kai gamybiniai santykiai neatitinka gamybinių jėgų, dalis visuomenės narių suvokia, kad naujų, jiems palankių gamybos būdų raidai trukdo esami gamybiniai santykiai. Dalis visuomenės narių kovoja su senuosius gamybos santykius valdančia ir juos išlaikyti siekiančia klase (kyla klasių kova), tai veda prie revoliucijos. Pavyzdžiui, feodalinėje santvarkoje vykstant perėjimui prie naujų gamybinių santykių kovojo feodalai ir naujoji buržuazija, kuri įtvirtino naujus gamybinius santykius. Senų ir naujų gamybinių santykių susidūrimas keičia visuomenės raidos kryptį. K. Marxas išskiria gamybinių santykių nulemtas 5 pagrindines visuomenės santvarkas: pirmykštę, vergovinę, feodalizmą, kapitalizmą ir socializmą. Visuomenės raidos pradžioje buvo pirmykštė santvarka, paskutinė visuomenės evoliucijos pakopa turinti būti socialistinė santvarka. K. Marxo teigimu, kiekviena revoliucija priartina prie socializmo – idealios visuomenės santvarkos, kurioje nebelieka klasių kovos. Visuomeninę istorinę raidą lemia ne idėjos, bet tam tikras gamybos būdas. Pagrindinis istorijos variklis yra gamybinių jėgų ir gamybinių santykių kaita, kuri pasireiškia klasių kova, todėl visuomeninę istoriją galima vadinti klasių kovos istorija. Istorinis materializmas prisidėjo prie istorinių, socialinių visuomeninių procesų aiškinimo, bet sulaukė daug kritikos dėl per didelio ekonominių veiksnių sureikšminimo, kultūrinių ir politinių procesų daromos įtakos visuomenės gyvenimui neįvertinimo.
L: A. Pelletier, J.‑J. Golot Matérialisme historique et histoire des civilisations Paris 1973; A. Giddens A Contemporary Critique of Historical Materialism Berkley 1981; F. Jakubowski Ideology and Superstructure in Historical Materialism London 1990.
380