istoriogrãfija (istorija + gr. graphō – rašau), mokslinė disciplina, kuri tyrinėja istorijos mokslo raidą. Atskirai ir savitai plėtojosi Vakarų ir Rytų civilizacijų, t. p. islamo istoriografija. Senovės Rytų civilizacijose buvo istorinių žinių pradmenų: metraštinio pobūdžio veikalai, valstybių, šventyklų ir privatūs archyvai, biografiniai ir autobiografiniai kūriniai; būta ir tikslingos istorinių faktų atrankos bei jų interpretacijos, aiškinimo, paremto pirmiausia religinėmis sistemomis. Svarbią reikšmę istorijos rašymo tradicijai turėjo Senojo Testamento istorinės knygos. Pirmieji istoriniai analai buvo įvykių, vykusių tam tikru laiku, išvardijimas.
Vakarų istoriografija
Antikos laikotarpis. Vakarų istoriografijos pradžia tradiciškai siejama su senovės Graikijos istorikais. 6 a. pr. Kr. Hekatajas Miletietis pradėjo istoriografinę mokyklą, kurios didžiausias laimėjimas – Herodoto (484–425 pr. Kr.) ir Tukidido (460–395 pr. Kr.) veikalai. Juose randasi istorinės kritikos elementų, bandoma atskirti tikrus faktus nuo išmonės, nustatyti priežastinį ryšį tarp įvykių ir jų padarinių. Istorinių pasakojimų objektas yra politinė ir karo istorija. Herodoto Istorija, skirta graikų–persų karams, yra archajinės ir klasikinės Graikijos, skitų bei Artimųjų Rytų istorijos šaltinis. Herodotas laikėsi tam tikros istorinės koncepcijos – istoriniai įvykiai priklauso nuo dievų valios ir likimo. Tukidido Peloponeso karo istorija laikytina moksliniu istoriniu kūriniu: joje griežtai laikomasi chronologijos, remiamasi ne tik įvykių liudytojais, bet ir objektyviais šaltiniais – sutartimis, įrašais, nurodomos įvykių priežastys ir padariniai. Istorijos plėtotė traktuojama kaip įvairių žmonių ir grupuočių interesų kovos rezultatas. Polibijo (198–117 pr. Kr.) veikale Visuotinė istorija aprašomas helenizmo laikotarpis, Romos iškilimas ir reikšmė Viduržemio jūros regionui, padėti pasaulio istorijos sampratos pagrindai. Pasak Polibijo, kiekvienos valstybės istoriją reikia nagrinėti siejant ją su kitų valstybių raida. Žymiausi senovės Romos istorikai yra Tacitas (55–120) ir Livijus (55 pr. Kr.–17). Pagrindiniame veikale Romos istorija nuo miesto įkūrimo Livijus neapsiribojo istorine kritika, bet padėjo pagrindus istorijos, kaip doros mokymo, rašymui. Tacito veikalai Istorija, Analai, Germania reikšmingi istoriografijos raidai dėl objektyvių istorinių šaltinių naudojimo. Antikos istorikams mažai rūpėjo ūkio ar intelektualinė istorija, bet jų veikalai padėjo pagrindus istoriniam pasakojimui.
Bizantijos istoriografija (4 a.–1453) išlaikė senovės Graikijos ir helenizmo epochos istorinių tyrimų lygį. Dalis Bizantijos istorikų rankraščių dingo, bet jau 9 a. buvo žinomi 33 autoriai, rašę graikiškai. Dauguma šios šalies istorikų buvo politikai, aukšti valstybės pareigūnai ir dvasininkai, todėl veikaluose galėjo remtis svarbiais ir konfidencialiais šaltiniais. Daugiausia jie rašė apie savo gyvenamą laikotarpį. Žymiausi – Priskas iš Paniumo (5 a.), kuris aprašė Atilos ir kitų hunų karalių žygius, Prokopijas (6 a.), Karų istorijoje aprašęs Justiniano žygius prieš vandalus ir ostgotus, Mykolas Pselas (11 a.), parašęs Chronologiją. Kryžiaus žygiams ir bizantiečių kovai su kryžiuočiais skirti 13 a. autorių Georgijaus Akropolito ir Niketo Choniato veikalai. Paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI savo istorijoje aprašė Konstantinopolio užėmimą (1453).
Vidurinių amžių Vakarų Europos istoriografija. Vidurinių amžių Europoje istorijos veikalų tikslas – atskleisti Dievo apvaizdos sumanymus ir darbus. Krikščioniškoji pasaulio vizija lėmė ir istorinio laiko suvokimą – nuo pasaulio sukūrimo iki paskutiniojo, arba visuotinio, teismo dienos. Lūžinis tokios raidos įvykis buvo Kristaus gimimas, tai ir paskatino įtvirtinti laiko skaičiavimą iki ir po Kristaus gimimo. Svarbiausi vidurinių amžių istoriniai kūriniai – analai, kronikos, biografijos, šventųjų gyvenimo aprašymai. Visi jie persmelkti idėjos, kad krikščionybė – lemiamas žmonijos raidos veiksnys. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais vienuolynuose pradėta kopijuoti išlikusius Romos ir Graikijos autorių veikalus. Čia imta chronologiškai registruoti ir to meto įvykius – rašyti analus. Ilgainiui analai, kuriuose dažniausiai žymėta vienas ar keli svarbiausi metų įvykiai, buvo išplėtoti į kronikas – įvykių sekos registraciją ir aprašymą. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais, atgimstant mokymosi tradicijai, kronikos išplėtotos į istorijas.
Visus vidurinių amžių istorinius veikalus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklausytų universalios abstrakčios istorijos, pvz., Šv. Augustino (354–430) Dievo miestas, kurią galima laikyti vidurinių amžių istorijos filosofijos išraiška, antrajai – kronikos. Bandymų parašyti vienos tautos istoriją – nedaug. Minėtina Kasiodoro (apie 487–apie 578) Gotų istorija (neišlikusi, bet trumpai atpasakota 6 a. gotų istoriko Jordano) ir Frankų istorija, parašyta Grigaliaus Turiečio (m. 594). Geriausia laikoma Bedos Garbingojo (673–735) Bažnytinė anglų tautos istorija. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais pasirodė Anglosaksų kronika, istorijų, skirtų kryžiaus žygiams. Florentietis G. Villani (m. 1348) kronikose aprašė Florencijos ūkinį ir politinį gyvenimą. Prancūzų kronikininko J. Froissart’o (1337–1414) Kronika atspindi 14 a. riterių dvasią ir gyvenseną, joje, nors yra daugžodžiavimo ir nenuoseklumo, perteikta to meto atmosfera ir ryškūs iškiliausių asmenybių portretai. Kronika parašyta šnekamąja prancūzų kalba – toks rašymo būdas vėliau tapo tradicinis.
Renesanso istoriografija. Renesanso istorikų požiūris į šaltinius ir dokumentus tapo dar kritiškesnis, siekta teksto nuoseklumo, jie aiškiau suvokė istorinių pokyčių raidą. Vienas įtakingiausių 15 a. humanistų L. Valla (m. 1457) pradėjo kritines Biblijos ir popiežių veiklos studijas, jo Konstantino dovanos tyrimai paskatino diskusijas dėl daugelio popiežių pretenzijų; diskusijos tęsėsi iki 18 a. pabaigos. Parašyta istorinių veikalų, kuriuos galima laikyti nacionalinės istorijos modeliu: tai N. Machiavelli Florencijos istorija ir F. Guicciardini Italijos istorija. Svarbiausiu istorinės raidos motyvu Renesanso istorikai pripažino žmonių – asmenybių – ir grupių interesus. Imta skirti pasaulietinę ir bažnytinę tematiką. Domėtis istorija ypač skatino spaudos išradimas. Didieji geografiniai atradimai, prekybos plėtra labai išplėtė istorinių studijų objektą. Susidomėta žemėmis ir tautomis už Europos ribų. Renesanso istoriografija yra kritinė ir erudicinė – nuolat kaupiama informacija apie praeitį, stengiamasi ją kritiškai apmąstyti. Jau tuomet padėti pagrindai 18 a. įsivyravusiai istorinei periodizacijai – skirstymui į senovės laikus, vidurinius amžius ir naujuosius laikus.
Modernios mokslinės istoriografijos formavimasis. Nuo 16 a. pabaigos iki 19 a. vidurio formavosi istorijos mokslas; tai pirmiausia skatino sekuliarizacija, intelektinių poreikių didėjimas. Viena šių poreikių plėtros krypčių buvo domėjimasis istorija. 16 a. pabaigoje ir 17 a. buvo intensyviai skelbiami istorijos šaltiniai. Pasirodė traktatų, nusakančių, kaip reikėtų rašyti istoriją. 1576 Bazelyje išleista 12 tokio pobūdžio darbų antologija. Prancūzijoje ir Nyderlanduose išspausdintos istorinių šaltinių publikacijos tapo tolesnių istorinių tyrimų pagrindu. Istorijos mokslo profesionalėjimui svarbiu postūmiu tapo istorijos filosofijos atsiradimas ir raida. Didžiausią poveikį padarė G. Vico (1668–1744) ir J. G. Herderio (1744–1803) idėjos. G. Vico pirmasis bandė perteikti žmonijos istoriją kaip procesą, kurį lemia griežti dėsningumai. Ypač reikšmingos istorijos mokslui buvo jo nuostatos, kad būtina įvertinti epochų, kultūrų bei tautų skirtumus, negalima vieno laikotarpio idėjų perkelti į kitą ir jomis remiantis aprašinėti bei aiškinti praeitį. J. G. Herderio išplėtota nacionalinio charakterio samprata padėjo formuotis tautų ir valstybių istoriografijai.
Šviečiamojo amžiaus mąstytojai iškėlė istorinės raidos dėsnių problemą, teigė bendrą žmonių prigimtį ir skatino lyginamuosius visų tautų istorijos tyrimus. Jie kėlė nenutrūkstamo žmonijos progreso idėją, gamtinių geografinių veiksnių svarbą visuomenės raidai. Istorinių tyrimų objektu pradėta laikyti ne tik politikos, bet ir kultūros istoriją – mokslo, švietimo, literatūros, t. p. ūkio raidos tyrimus. Žymiausias Šviečiamojo amžiaus istorinis veikalas (jame susintetintos visos naujausios istorijos mokslo idėjos) – E. Gibbono (1737–94) Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija (6 tomai 1776–88). Istorinį pasakojimą (naratyvą) imta sieti su moksline analize. Čia svarbiausi nuopelnai priklauso J. C. Gattereriui (1729–99), kuris laikomas L. von Ranke’s pirmtaku.
Nuo 19 a. pradžios istorijos mokymas mokyklose ir universitetuose tapo nacionalinės svarbos dalyku. Pirmiausia tai įvyko Prūsijoje, vėliau – ir kitose Vokietijos valstybėse. Toks posūkis – reakcija į Prancūzijos revoliuciją ir Napoleono I okupaciją. Istoriniai tyrimai tapo istorikų darbo akademinėse įstaigose ir universitetuose sąlyga. Susiklostė kritinė objektyvistinė istoriografija, kurios pradininku laikomas vokiečių istorikas L. von Ranke (1795–1886). Jis susiejo į visumą visus 18 a. ir 19 a. istorijos mokslo laimėjimus, Šviečiamojo amžiaus universalizmą ir savo meto nacionalizmą. L. von Ranke’s idėjas paskatino pirmiausia romantizmo tradicija, kuri teigė, kad kiekvienos tautos būtis yra ilgos istorinės raidos rezultatas, o šios raidos esmė – tautos dvasia, todėl, romantikų požiūriu, pirmasis istorinio tyrimo uždavinys yra atskleisti tautos istorinės raidos ypatumus. Vokietijoje romantizmo idėjos paskatino valstybės ir teisės istorijos studijas. Kartu formavosi nuostata, kad norint tiksliai atkurti praeitį, būtina preciziškai ir kritiškai vertinti istorinius šaltinius. Vienu svarbiausių kritinės tradicijos istoriografijoje pradininkų laikytinas danų kilmės vokiečių istorikas B. G. Niebuhras (1776–1831). L. von Ranke ištobulino kritinio tyrinėjimo metodiką. Teigdamas, kad istoriko uždavinys nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, jis galutinai įtvirtino istorijos kaip mokslo sampratą. Romanų ir germanų tautų istorija 1494–1535 (1824), Reformacijos laikų Vokietijos istorija (6 tomai 1839–47) ir kiti veikalai padėjo pagrindus vadinamajai Ranke’s mokyklai, kurios pagrindiniai principai – tikslus istorinių įvykių pagrindimas dokumentais, didelė istorijos šaltinių bazė, tikslus praeities įvykių atkūrimas. L. von Ranke’s metodologinės naujovės įtvirtino istorijos mokslą kaip Vokietijos universitetų akademinę discipliną. Jo nuostata, kad nacionalinė valstybė yra gyvybiškai svarbi visuomenės pažangai, padėjo įsitvirtinti politinės istorijos studijoms. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat kūrėsi stiprios nacionalinės politinės istorijos kryptys.
19 a. antros pusės–20 a. pradžios istoriografijai būdinga specializacija ir publikacijų gausa. Buvo diskutuojama dėl tyrinėjimo metodų ir objekto, kūrėsi naujos istorinės mokyklos, atsirado naujų istorinių įvykių interpretacijų ir pažiūrų į istorinės raidos dėsningumus. Didžiausiu autoritetu ir toliau liko Vokietijos istoriografinė tradicija. Romos istorijos ir teisės žinovas T. Mommsenas (1817–1903) parašė Romos istoriją (4 tomai 1854–55) ir 1902 buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Vokiečių istorikas J. G. Droysenas (1808–84), nagrinėjęs helenizmo epochos ir Prūsijos politinę istoriją, parašė Prūsijos politikos istoriją (14 tomų 1855–86). Dalies Vokietijos istorikų veikalai (pirmiausia G. F. von Schmollerio istorikų ekonomistų mokykla) daug prisidėjo prie vieningos Vokietijos idėjų plitimo. Jų centru tapo Berlyno universitetas.
Reikšmingi J. Ch. Burckhardto (1818–97, Šveicarija) veikalai, skirti Renesanso epochai. Dideli visuotinės istorijos veikalai išleisti Prancūzijoje – E. Lavisse’o (1844–1922) ir A. Rambaudo (1842–1905) redaguota Visuotinė istorija (12 tomų 1896–1900) – ir Anglijoje – J. Actono (1834–1902) bei jo sekėjų redaguota Kembridžo moderniųjų laikų istorija (13 tomų 1907–25). Istorinius tyrimus ėmė remti Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės. Steigėsi istorijos draugijos, pradėta leisti akademinius istorijos žurnalus Historische Zeitschrift (1859), Revue historique (1866), English Historical Review (1886) ir American Historical Review (1895). Kūrėsi valstybės archyvai.
Kilo naujų socialinių politinių idėjų, kurios padėjo pagrindus 20 a. istoriografijos plėtrai. Pozityvistinei istoriografijai susiformuoti padėjo A. Comte’o (1798–1857) idėjos. Jis teigė, kad istoriją būtina nagrinėti remiantis sociologija, tirti ne valstybę ar iškilių asmenybių veiksmus, o socialines grupes. Istorija, kaip ir gamtos mokslai, turi savo raidos dėsnius ir tik sociologinis tyrinėjimas leidžia juos atskleisti. Istorijos studijos yra žaliava visuomenės raidos dėsniams atskleisti ir visuomenės raidai aiškinti. Pagal raidos dėsningumus galima numatyti ateities įvykius ir procesus. Šios idėjos istoriografijai teikė galimybę moksliškai analizuoti visuomenės raidos procesą.
Marksizmas labai paskatino socialinės ir ūkio istorijos studijas. Jo pagrindinės idėjos – dvasinio gyvenimo priklausomybė nuo materialiojo ir neišvengiamas kitimas (dialektika), kuriomis remiantis pradėti aiškinti istoriniai procesai, suponavo teiginį apie visuomeninių ekonominių formacijų – vergovės, feodalizmo, kapitalizmo, socializmo – kilimą, jų neišvengiamą kaitą ir galiausiai neklasinės visuomenės – komunizmo neišvengiamumą. Socialinės ir politinės institucijos plėtojasi pažangos keliu veikiamos materialinės raidos sąlygų, o istorinės raidos pagrindinis variklis yra klasių kova. Šios idėjos Rytų ir Vidurio Europos sovietinio bloko šalyse buvo vienintelė visuomenės istorinės raidos oficiali schema. K. Marxo ekonominis determinizmas ir daugeliui Vakarų istorikų atrodė tinkamas būdas studijuoti ir aiškinti praeitį. Marksizmo veikiama susiformavo viena stipriausių ir labiausiai diskutuojamų istoriografinių teorijų.
20 a. pirmoje pusėje profesionalėjo istorijos studijos ir tyrinėjimai. Didėjant istorijos mokslo specializacijai, šalia politinės istorijos, plėtojosi ūkio, intelektinės istorijos studijos. Pasirodė sintetinių civilizacijos istorinių studijų, didėjo domėjimasis visuomenės mentaliteto istorija (J. Huizinga, 1872–1945), susiklostė „Annales“ istorijos mokykla (Analų mokykla).
20 a. antros pusės–21 a. pradžios istoriografija neturėjo vyraujančios metodologijos. Istoriniams tyrimams įtaką darė pozityvizmas, istorinis materializmas (marksizmas), Analų mokykla bei naujausios filosofinės ir sociologinės teorijos (struktūralizmas, hermeneutika, feminizmas ir kitos). Po II pasaulinio karo istoriniams tyrimams būdinga vis didesnė specializacija, istorikų tarptautiniai kontaktai intensyvėja (šaukiama daugiau tarptautinių istorijos mokslų kongresų). Istorikai tiria naujas temas – naujų pokolinijinių valstybių, ūkio (taiko ekonometrijos metodus) istoriją. Susiformavo psichoistoriniai, išplėtoti moterų istorijos tyrinėjimai. Labai plačiai tiriama naujųjų laikų, šiuolaikinė istorija. Grįžtama prie pasakojamojo istorijos pobūdžio ir jos retorinių funkcijų (H. White’as). Dėl tyrimo objektų gausos iškilo bendro tyrimų lauko problema. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vargu ar galima įžiūrėti istorijų hierarchiją, kurios viršuje yra politinė istorija, nes kitos tyrimų kryptys (pirmiausia socialinė istorija) yra tiek pat svarbios. 20 a. pabaigoje paplitus postmodernizmo idėjoms, tapo madinga pabrėžti istorikų sukurto praeities vaizdo reliatyvumą (jo priklausomybę nuo kiekvieno istoriko savitos pasaulėžiūros), bet 21 a. pradžioje šios mados įtaka menkėja. Labiau pažymimas (ypač per paskutinius 150 m. tyrimus sukurtas) žinių apie praeities žmonių gyvenimo (ypač kasdienio) sąlygas įvairiapusiškumas.
Islamo istoriografija
Islamo istoriografija iki 19 a. plėtojosi atskirai. Jos atsiradimui ir raidai didelės reikšmės turėjo religiniai tikėjimai. Chadžų, kartu su Koranu sudarančių islamo teisės pagrindą, surašymas pareikalavo istorinių tyrimų. 8–9 a. teologai ir istorikai daugiausia siekė atkurti pranašo Mahometo gyvenimo faktus. Pirmieji istoriniai veikalai parašyti Abasidų dinastijos laikais (po 750); tai biografijos, užkariavimų aprašymai, valdovų genealogija. Pirmoji universali musulmonų istorija yra at Tabari (m. 923) Pranašų ir karalių istorija (apie 915). Šią rašymo tradiciją pratęsė vėlesni istorikai. Al Masudi (10 a.) parašė enciklopedinio pobūdžio veikalą Aukso pievos ir brangakmenių klodai. Islamo istorikai daugiau aprašė maldininkų ir mokslo žmonių nei politikų ar karvedžių gyvenimą, laikydami tai tikresniu visuomenės dvasinės raidos rodikliu. Žymiausias arabų istorikas – Ibn Chaldunas (1332–1406) parašė visuotinę istoriją. Jis vienintelis (iki 19 a.) bandė atskleisti socialinius ir ūkinius dėsningumus, kurie veikia visuomenės raidą (laikomas islamiškosios istorijos filosofijos pradininku) ir diegė kritinius šaltinių naudojimo metodus. Jo veikalas, plačiai skaitytas ir daug kartų perrašytas, didesnio poveikio nepadarė, kol 19 a. islamo istoriografija nepradėjo plėtotis veikiama Vakarų istoriografinio tyrimo metodų.
Kinijos istoriografija
Kinijos istoriografija iki 20 a. plėtojosi savitai. Ji yra seniausia ir gausiausia. Kiniškoji istoriografinė koncepcija (ją stipriai paveikė Konfucijaus filosofija) teigia, kad istorija turi prasmę, jeigu iš jos galima pasimokyti, jeigu ji pateikia praktinės veiklos nurodymų. Tokio pobūdžio veikalai sudaro pagrindinę istorinių tyrinėjimų dalį iki 17 amžiaus. Vieni seniausių kūrinių, kuriuose pateikti Džou dinastijos (apie 1122–256 pr. Kr.) ankstyvojo ir vidurinio laikotarpio dokumentai, yra Istorijos knyga ir Pavasario ir rudens metraščiai, kur atsispindi Konfucijaus gimtosios Lu valstybės istorija (722–481 pr. Kr.). Dauguma Kinijos istoriją atspindinčių senųjų raštų yra detalūs ir konkretūs valstybės biurokratų pranešimai, kuriuose nėra jokio aiškinimo ar apibendrinimų. Pirmieji istorijos veikalai pradėti rašyti po 221 pr. Kr., t. y. po Kinijos politinio suvienijimo. Seniausias išlikęs veikalas yra Istorijos užrašai (Shin chi), datuojamas 85 pr. Kr., jo autorius Sima Čianas laikomas Kinijos istoriografijos pradininku. Šiame veikale yra lentelėse susumuotų duomenų, esė, svarbių veikėjų biografijų. Daugumai Kinijos istorinių veikalų būdinga vadinamoji dinastinio ciklo koncepcija. Pagal ją, kiekvienos naujos dinastijos įkūrėjas moraliai pranašesnis už savo pirmtakus. Ilgainiui dinastija moraliai degraduoja, tai parodo kraštą užgriūvančios stichinės nelaimės ir svetimšalių įsiveržimai. Dinastija praranda Dievo jai suteiktą teisę valdyti, tada ją keičia kita dinastija. Nuo 17 a. pradėjo plėtotis labiau mokslinė ir kritinė istoriografinė tradicija. 1782 sudarytame Imperijos bibliotekos nepilname kataloge, atspindinčiame Čingų dinastijos laikotarpį (1644–1912), išvardyta 2316 istorinių veikalų. Naujosios tradicijos sekėjai 20 a. adaptavo vakarietiškus istorijos rašymo modelius (paskutinė valstybės oficialiai užsakyta Juanų dinastijos istorija išleista 1922). Kinijos komunistų partijai paėmus valdžią dauguma kinų istorikų istoriją interpretuoja marksistiškai, t. y remdamiesi mokymu apie visuomeninių ekonominių formacijų kaitą.
L: J. Appleby, L. Hunt, M. Jacob Tiesos sakymas apie istoriją Vilnius 1998; H. White Metaistorija: Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje Vilnius 2003; J. Serczyk 25 wieków historii. Historycy i ich dziela Toruń 1994; E. Breisach Historiography. Ancient, Medieval and Modern London–Chicago 1997; Encyclopedia of Historians and Historical Writing / ed. K. Boyd London–Chicago 2 v 1999; Istoriografija istorii novogo i novejšego vremeni stran Evropy i Ameriki Moskva 2000.
1104
Istoriografija Lietuvoje
Lietuvoje pirmiausia pradėta versti į lietuvių kalbą visuotinės istorijos veikalus (S. Daukantas 1846, J. Andziulaitis‑Kalnėnas 1891). Visuotinės istorijos originalių tyrimų Lietuvos istorikai paskelbė nedaug. Lietuvos Respublikos laikotarpiu senovės, vidurinių amžių ir naujųjų amžių istorijos kursai skaityti Lietuvos (nuo 1930 Vytauto Didžiojo) universitete. Jame dėstė A. Voldemaras (senovės istoriją) ir egiptologė M. Rudzinskaitė‑Arcimavičienė. Paskelbti J. Yčo paskaitų kursai Latvių istorija (1926) ir Vokiečių tautos istorijos paskaitos (1933), K. Jasėno sintetinis veikalas Visuotinė meno istorija (3 tomai 1923–37), L. Karsavino veikalai Istorijos teorija (1929) ir Europos kultūros istorija (5 tomai 1931–37 21991–98). J. Jakštas parašė studiją Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a. (1937). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontaktus su Vakarų Europa analizavo J. Stakauskas (Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje 1934 22004). Išleista verstinių visuotinės istorijos veikalų.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu originalių visuotinės istorijos tyrimų t. p. atlikta nedaug. Apie Vokiečių ordino istoriją rašė P. Pakarklis, Vokietijos kolonijinę Rytų politiką per I pasaulinį karą – A. Stražas, Didžiosios Britanijos agrarinės politikos klausimus – A. Vaitkūnas, Prancūzijos vidaus politiką 20 a. 3 dešimtmetyje – A. Kasperavičius. Visuotinė istorija dėstyta Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. Pastarajame dėstė orientologas A. Gervalis, 1959–71 – M. Heltzeris. Tirta įvairių laikotarpių Lietuvos užsienio politika: R. Batūra nagrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Aukso orda (Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą 1975), B. Dundulis – Lietuvos santykius su normanais, Švedija, Prancūzija (Normanai ir baltų kraštai IX–XI a. 1982, Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII amžiuje 1977, Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva 1813–1815 m. 1989), R. Varakauskas ir A. Tyla – ryšius su Livonija (Livonijos santykiai XIII–XVI a. 1982, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje 1986). SSRS okupacijos laikotarpio lietuvių istoriografiją tyrė A. Švedas.
Veikalų parašė ir išeivijos lietuvių istorikai: B. Končius‑Koncevičius (Rusijos požiūris į bažnytinę uniją su Roma IX–XVI amžiuje / Russia’s Attitude Towards Union with Rome 9th–16th Centuries 1927), A. Kučas‑Kučinskas (Amerikos lietuvių ryšiai su tėvyne 1964, Amerikos lietuvių istorija 1971), R. Jurgėla (Lietuviai Amerikoje prieš masinę imigraciją ir tautinį atgimimą 1964, Žinios apie pirmuosius lietuvius Amerikoje 1962), V. Trumpa (Napoleonas. Baltija. Amerika 1989), S. Matulis (Lietuva ir Apaštalų sostas 1795–1940 1961). Biblijos tyrėjas A. Rubšys parašė veikalų iš krikščionybės formavimosi istorijos, Č. Kavaliauskas išvertė Eusebijo Cesarėjiečio Bažnyčios istoriją (1993).
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę istorikai tiria daugiausia su Lietuva susijusias temas. Ž. Mačiukas nagrinėja Lietuvos santykius su Vakarų Europa 15 a. viduryje, A. Mickevičius – vikingų epochą (Normanai ir baltai IX–XII a. 2004), A. Visockis parašė knygas Basanavičius–Bulgarija–Lietuva (1992), Centrinė Azija valdant mongolams‑totoriams ir uzbekams (1998). P. Tomkus tyrinėja Lietuvos ryšius su Azija ir Afrikos valstybėmis, A. Eidintas – lietuvių emigraciją ir Lietuvos santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (Lietuvių kolumbai 1993, Lietuvos ambasados Washington DC. istorija 1996), J. Skirius – t. p. santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (Lietuvos užatlantės diplomatija 1918–1929 metais: santykių su JAV politiniai ir ekonominiai aspektai 1995), Z. Butkus – su Latvija (Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais 1993), S. Grigaravičiūtė – su Skandinavija (Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais 2002). Lietuvių kalba išleista istorijos šaltinių publikacijų iš vidurinių amžių Lietuvos santykių su Livonijos ir Prūsijos vokiečių ordinais: Henriko Latvio kronika ir Wartberge’s kronika (1991; išvertė J. Jurginis), Vygando Marburgiečio kronika (1999; išvertė R. Jasas). Išleista visuotinės istorijos vadovėlių ir mokomosios medžiagos aukštosioms mokykloms.
istoriografijos mokslas Lietuvoje
L: Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos Vilnius 2004.
2950