istoriškùmas, mąstymo bruožas, racionalios mąstysenos būtinas aspektas. Mąstymas gali būti istoriškas keliomis prasmėmis: kaip gyvenamojo meto išraiška ir atspindys; mąstant turima omenyje mąstomo dalyko istorija (raida, praeitis, ateities perspektyva); mąstydamas žmogus suvokia savo egzistencijos istorines ribas. Istoriškumo fenomeną nagrinėjo neokantininkai (W. Windelbandas, H. Rickertas), neohėgelininkai (B. Croce, R. G. Collingwoodas), hermeneutikai (W. Dilthey, H.‑G. Gadameris), egzistencialistai (M. Heideggeris, K. Jaspersas), fenomenologai (E. Husserlis, A. Schützas, J. Patočka). Neokantininkai ir neohėgelininkai skyrė istorinį žinojimą (taip pat istorinį pažinimą) nuo gamtamokslinio žinojimo. Istorinis žinojimas yra epochos unikalumo visuminis supratimas; istorijai nebūdingi bendri dėsniai kaip gamtai. Tokia samprata veda prie istorizmo ir istorinio reliatyvizmo. Istoristinę perspektyvą geriausiai atspindi W. Dilthey nuostata: pasaulis turi istorišką struktūrą, todėl jo pažinimas t. p. yra istoriškas. Žmogaus veiklos kūrinių istoriškumo supratimas, pasak W. Dilthey, yra humanitarinių mokslų pagrindas; bendros istorijos supratimas yra bendruomeniškumo pagrindas, o istorijos supratimas apskritai – savivokos sąlyga. Egzistencinės filosofijos požiūriu istoriškumas patiriamas kaip ne visada įsisąmoninta terpė, kurioje žmogus save aptinka. Pasak A. Schützo, savęs suvokimas istorijoje yra viena netiesioginių patirčių: žmogus geba netiesiogiai patirti tai, ką pasakoja ar kitaip perduoda iki jo gyvenę subjektai. Fenomenologija istoriškumą traktuoja kaip vieną iš daugelio pasaulio sąvokos susidarymo veiksnių, atsisako istoristinės pozicijos – pripažįsta idealias, nuo istorinių aplinkybių nepriklausančias prasmes.
2385
LIETUVOJE istoriškumo problematiką nagrinėjo A. Maceina – iš pradžių istoriškumą interpretavo kaip sąmonės dimensiją, kuria fiksuojama ir aprašoma ne grynoji būtis, o kultūrinė žmogaus patirtis objektyviame pasaulyje. Žmogaus sukurtų sąvokų ir kriterijų taikymas erdvės ir laiko patirčiai apmąstyti bei aprašyti lemia nuolatinę objektyvumo ir subjektyvumo įtampą ir dialektiką, kuri yra istoriškumo esmė – patekę ne į savo sukurtą pasaulį, mes jame dalyvaujame per žmogiškosios erdvės ir laiko kategorijas bei formas. Vėliau A. Maceina labiau pabrėžė istorinės patirties ir istorijos išgyvenimo moralumą: istorijos filosofija kyla iš kančios – tiek iš asmeninės, tiek iš tautinės.
313
L: J. Baranova Istorijos filosofija Vilnius 2000; H. White Metaistorija: Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje Vilnius 2003; G. Bauer Geschichtlichkeit: Wege und Irrwege eines Begriffs Berlin 1963; W. Dilthey Der Aufbau der Geschichtlichen Welt in den geisteswissenschaften Frankfurt am Main 71970.