švarža (hernia), vidaus organo ar jo dalies išvirtimas į poodį ar kūno ertmę. Išvarža būna įgimta ir įgyta. Dažniausiai pasitaiko pilvo, rečiau – nugaros ar galvos smegenų, raumenų, širdies, gimdos, akies lęšiuko išvarža. Išorinė pilvo išvarža (bambinė, kirkšninė, kapšelinė, lūpinė, pilvinė, pakrūtininė) būna tuomet, kai pilvo ertmės organai pro pilvo sienos angą – bambos žiedą, kirkšnies kanalą, pilvo baltąją liniją – išvirsta į poodį. Išvarža matoma kaip iškilimas, kosint, pučiant pilvą ji didėja. Kai paspaudus, atsigulus iškilimas išnyksta, būna vadinamoji atitaisomoji išvarža. Išorinę pilvo išvaržą sudaro vartai, maišelis (pilvaplėvės kišenė), turinys (dažniausiai taukinė, plonosios žarnos kilpos). Jei išvaržos turinį sudarantys organai suauga su maišeliu ar vienas su kitu, jų grąžinti į pilvo ertmę negalima, išvarža būna neatitaisomoji. Vidinė pilvo išvarža (diafragminė, žarnų, retroperitoninė) nematoma, ją sudaro tik vartai ir turinys. Sunkiausia išvaržos komplikacija – įstrigimas, kai vartų žiedas suspaudžia turinį, sutrinka įstrigusių organų kraujotaka, prasideda audinių žūtis (nekrozė). Gydoma dažniausiai operacija, kartais būklei palengvinti užklijuojamas standus pleistras, nešiojamas ortopedinis diržas.
2271