Itãlijos dail
Seniausių laikų dailė
Italijos teritorijoje išliko akmens amžiaus meno paminklų – uolų piešinių su laukinių gyvūnų (bizonų, elnių) atvaizdais (Apulija), moterų akmeninių statulėlių (Ligūrija), geometriniais ornamentais puoštų keramikos dirbinių. Bronzos amžiaus (antras tūkstantmetis prieš Kristų) dirbiniuose (bronzinės statulėlės, moliniai indai) ryšku Kretos‑Mikėnų kultūros įtaka. 8–2 a. pr. Kr. kurta etruskų dailė (etruskų dailė) turėjo įtakos tolesnei Italijos dailės plėtotei. Sukurta natūralistinės plastikos skulptūrų (sarkofagai, biustai), spalvingų sienų tapybos kūrinių (radiniai iš Sirakūzų, Selinunto, Poseidonijos šventyklų). 8–6 a. pr. Kr. italų skulptūrų ir taikomosios dailės dirbinių rasta senovės Graikijos šventyklų griuvėsiuose. 5 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. Italijos teritorijoje klestėjo įvairių tautų kurtas senovės Romos menas (senovės Romos dailė).
Respublikos laikotarpio (4 a. pabaiga–1 a. pr. Kr.) kūriniuose ryšku senovės Graikijos meno įtaka. Plėtota marmurinių skulptūrų kalyba. Jų plastikai būdinga paprastumas, saikinga puošyba. Daugiausia išliko biustų, susijusių su protėvių kultu. Imperijos laikotarpio (1 a. pr. Kr.–5 a. po Kr.) dailės kūriniuose vyrauja Romos karų ir pergalių vaizdai (dievybių statulos, reprezentacinių rūmų, triumfo statinių puošyba, reljefai, skulptūriniai portretai). Išliko sienų tapybos kūrinių, plėtoti vadinamieji dekoratyviniai stiliai. Ištobulinta stiklo gamybos technologija. Sukurta mozaikų, taikyta enkaustikos technika; vyravo realistinė plastika.
Ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė
Viešpaties didybė (Ratchiso altoriaus fragmentas, 8 a., Krikščionybės muziejus Cividale del Friuli katedroje, Friulio‑Venecijos‑Džulijos sritis)
2 a.–6 a. pradžioje Romos imperijoje plito ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė, kuri įtvirtino Italijos dailėje krikščioniškosios ikonografijos principus. Nusilpus Romos imperijai meno centrai persikėlė į Bizantiją (Bizantijos dailė). 5–6 a. dailėje susipynė vėlyvosios antikos, Bizantijos ir germanų (gotų, langobardų, frankų) meno bruožai. Ypač garsėjo šventovių Ravennoje ir Romoje freskos ir mozaikos. 8–9 a. dailei būdingi plokšti juostiniai ornamentiniai reljefai, kurti auksakalystės (dažniausiai inkrustuoti) dirbiniai.
Romaninio stiliaus dailė
11–12 a. plito romaninis stilius. Skulptūra buvo glaudžiai susijusi su architektūra, daugiausia puošė pastatų eksterjerus. Ankstyvojo romanikos laikotarpio Italijos skulptūros turėjo barbarų, vėlesnio laikotarpio – Bizantijos meno ir prancūzų skulptūros mokyklų bruožų. Skulptūros raiškaus vaizdo, aiškaus formų ritmo. Kai kuriose Italijos srityse jos turėjo savitų bruožų. Šiaurės Italijoje Lombardijos ir Emilijos pastatams būdinga skulptūrinio dekoro gausa, raiškios formos (reljefai Pasaulio sutvėrimas Modenos katedroje, 1106, meistras Wiligelmo, Šv. Zenono bažnyčios bronzinių durų reljefai, 12 a., Pisos katedros bronziniai vartai, 1180, skulptorius Bonanno Pisano, Parmos Šv. Dominyko katedros, 1178, skulptorius B. Antelami, baptisterijos, 12 a. pabaiga–13 a. pradžia, reljefai). Romoje 12–13 a. garsėjo Cosmati ir Vassalletto meistrų šeimų skulptūros ir mozaikos. Romos ir Venecijos skulptūros mokyklų kūriniuose ryšku bizantiškosios skulptūros tradicijos.
moterį vaizduojanti skulptūra iš buvusio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vienuolyno Cairatėje (Varesės provincija; marmuras, 10 a., nežimomas Lombardijos skulptorius, Šv. Ambraziejaus pinakoteka Milane)
Išsiskyrė Toskanos (Florencija, Asyžius) bažnyčių skulptūrinis dekoras, derintas su polichromine marmuro inkrustacija. Italijos romaninio laikotarpio tapyboje daugiausia plėtota freskos (kartais tapytos ant medinio pagrindo) ir puošybinę funkciją atliekančios knygų miniatiūros. Jų stilistikai būdinga linijinis piešinys, įvairus koloritas (Šv. Klemenso bažnyčios Romoje freskos). 12 a. Sicilijos bažnyčių mozaikose ryšku Bizantijos meno įtaka.
Gotikos dailė
Didysis fontanas Perugioje (1278, architektas Fra Bevignate, skulptoriai G. Pisano, N. Pisano)
13 a. dailėje vyravo Bizantijos meno įtaka, bet ryškėjo ir gotikos tendencijos. 13 a. antroje pusėje paplito apvalioji skulptūra, ja puošta pastatų interjerai, fasadai, miestų aikštės (skulptoriai Arnolfo di Cambio, G. Pisano, N. Pisano). Remtasi antikinio meno formomis (kardinolo Guillaumeʼo de Braye’s antkapis Šv. Dominyko katedroje Orvieto, 1282, skulptorius Arnolfo di Cambio). Sukurta freskų ir mozaikų (Šv. Morkaus katedros Venecijoje mozaikos, 12–14 amžius). Tapyboje įsivyravo natūralizmo tendencijos, imta nepaisyti kanonų, ryšku emocingumas, ekspresyvesnės formos (G. Cimabue’s altorių paveikslai). 14 a. vyravo gotika. Dailėje ir skulptūroje gausu dekoratyvinių elementų, klasikinio meno, mitologinių motyvų (Ištroškusiųjų fontanas Perugioje, 1281, skulptorius Arnolfo di Cambio), t. p. plito pasaulietiniai siužetai (ypač reljefuose, horeljefuose), siekta sukurti erdvės iliuziją.
14 a. pradžioje suklestėjo taikomoji dailė. Audiniai puošti smulkiais augaliniais ornamentais, žmonių, paukščių figūromis. Venecija, Siena, Faenza garsėjo keramika, stiklo (Venecijos stiklas) dirbinių gamyba. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje buvo populiari majolika, paplito dirbiniai iš dramblio kaulo, metalo, medžio. Ypač gausiai medžio raižiniais puošti bažnyčių baldai, altoriai. Sukurta gausiai ornamentuotų bažnytinių indų, relikvijorių (2 m aukščio Orvieto relikvijorius, 1335), steigtos juvelyrų dirbtuvės (Florencijoje, 1335).
Protorenesanso dailė
13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje Italijoje plėtota protorenesanso tapyba, pradininkas – P. Cavallini. Jis pradėjo taikyti formos modeliuotę, šešėliavimą (mozaika Jėzaus paaukojimas šventykloje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Romoje, 1291). Ilgainiui atsisakyta bizantiškosios ikonografijos kanonų, realistiškiau traktuoti personažai. Šiuos principus išplėtojo Giotto di Bondone. Evangelijos siužetus pradėta vaizduoti kaip realaus gyvenimo įvykius, įsitvirtino linijinė perspektyva, derintos monumentalios tūrinės ir plokščios formos, freskos derintos prie architektūrinės erdvės (freskų ciklas, vaizduojantis Kristaus ir Marijos gyvenimą, Arenos koplyčioje Paduvoje, 1305–08, dailininkas Giotto di Bondone). Sienos mokyklos atstovų kūryba tradiciškesnė, ryšku Bizantijos meno įtaka, pabrėžtas linijinis pradas (Duccio di Buoninsegnos, S. Martini kūryba). Žymu prancūzų gotikinių miniatiūrų įtaka. Sakralinėje dailėje populiariausias buvo Marijos soste siužetas. Pradėta tapyti ir užsakomuosius amžininkų portretus. Figūrinėse kompozicijose komponuota peizažo, architektūrinių erdvių fragmentai, meistriškai perteikta forma (P. Lorenzetti ir A. Lorenzetti kūryba). Bolonijoje klestėjo miniatiūrų tapyba (Rimini mokykla).
Giotto di Bondone’s ir jo mokinių freska Kristus išvaro pirklius iš šventyklos (apie 1305, Arenos koplyčia Paduvoje)
Renesanso dailė
15 a. – Italijos meno klestėjimo laikotarpis. 15 a. pradžioje Italijoje susiformavo renesanso dailės ir architektūros principai (pagal paveldėtą gausų antikinės kultūros palikimą). Dailės plėtotei įtakos turėjo to meto humanistinės filosofijos idėjos, mokslo laimėjimai. Ypač išplėtota realistinė tapyba. Taikyta anatomijos žinios, perspektyvos dėsniai, interpretuotos klasikinio meno formos, įtvirtintas šešėliavimas. Susiklostė menininkų mecenavimo sistema, žymius menininkus rėmė popiežiai. 15 a. klestėjo 3 tapybos mokyklos: Florencijos mokykla, Venecijos mokykla, Umbrijos mokykla, kurios darė įtaką kitoms Italijos stilistinėms dailės mokykloms.
Florencijos mokykla buvo viena žymiausių. Jos atstovai rėmėsi antikos menu, tapytojo Giotto di Bondone’s ištobulintais tapybos principais, taikė naujas kompozicijos formas, paveiksluose vyravo apibendrintas piešinys ir erdvės modeliuotė (Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Florencijoje Brancacci koplyčios freskos, dailininkas Masaccio), sukurta grupinių daugiafigūrių kompozicijų. Piero della Francesca pirmasis Italijoje pradėjo naudoti aliejinę tapybą. Batalinių vaizdų su fantastiniais elementais nutapė P. Uccello, lyrinės nuotaikos religinių paveikslų – Angelico, F. F. Lippi, Masaccio, portretų – A. Pollaiuolo, A. del Verrocchio, L. Signorelli. Gamtovaizdžių fragmentus freskose ir paveiksluose naudojo D. Ghirlandaio. Altoriaus paveikslų nutapė F. F. Lippi, mitologinių kompozicijų – Piero di Cosimo, Andrea del Castagno, Domenico Veneziano. Vienas žymiausių Florencijos mokyklos atstovų – S. Botticelli – išgarsėjo poetiškomis kompozicijomis, skaidraus kolorito paveikslais. Umbrijos mokyklos atstovų (P. Perugino, Pinturicchio) paveikslams būdinga lyrizmas, paprasta formų modeliuotė. Daugiausia tapytos daugiafigūrės kompozicijos su peizažais ir interjerais. Venecijos mokykla išsiskyrė kolorito eksperimentais. Jos principų plėtotei įtaką darė iš Nyderlandų sparčiai plintanti aliejinės tapybos technika, Pavijos ir kituose universitetuose skleidžiamos humanistinės idėjos. 15 a. viduryje sukurta didelių altorių poliptikų (Antonio Vivarini), religinio ir istorinio žanro paveikslų (G. Bellini, A. Mantegnos, Antonello da Messinos paveikslai). Ferraros mokyklos dailininkų C. Turos, F. del Cossos, E. de Roberti kūriniuose ryšku ornamentika, teatrališkumas. Garsėjo Florencijos miniatiūrų mokykla (Attavante), Ferraroje – meistro Taddeo Crivelli miniatiūros. Iš Vokietijos plito medžio raižiniai, jais puošta taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, įvairios dėžutės, kortos, kurti šventųjų paveikslėliai (kūrė žymūs dailininkai A. Mantegna, A. Pollaiuolo). 15 a. suklestėjo teatro dailė, rankraštinių knygų iliuminacijos (išliko Biblijos, mišiolų, gradualų iliustracijų); joms būdinga dekoratyvumas, gausi ornamentika.
Ferraros vaizdas (nežinomo dailininko medžio raižinys, 1499, Estense biblioteka Modenoje)
Ankstyvasis renesansas (15 a.) – skulptūros klestėjimo laikotarpis. Daugiausia sukurta apvaliosios skulptūros kūrinių – apibendrinto silueto antkapinių paminklų, portretų. Skulptūros dinamiškų formų, kurtos iš įvairių medžiagų – bronzos, marmuro, terakotos. Atsirado raitelio motyvas (paminklas karvedžiui Gattamelatai Pavijoje, skulptorius Donatello, paminklas kondotjerui Bartolomeo Colleoni Venecijoje, skulptorius A. del Verrocchio). Skulptūrose perteiktas harmoningos asmenybės idealas, ištobulintas žmogaus kūnas (L. Ghiberti, Jacopo della Quercios, F. Brunelleschi kūriniai). Remtasi ir klasikiniais principais – portretinių medalių, biustų plastika natūralistinė, artima romėniškajai. Plito spalvoto marmuro apdaila (Sienos, pradėta 1284, Orvieto, pradėta 1290, katedrų reljefai ir interjero dekoras). Venecijoje langų ir lodžijų arkos juostos ornamentiniais reljefais (Dožų rūmai, 14–16 amžius). Florencijoje kūręs L. Della Robbia ištobulino terakotinių skulptūrų, padengtų spalvotu emaliu, gamybą, įkūrė majolikos dirbtuves Florencijoje. 15 a. taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose vyravo raiškių formų ornamentai, dekoruota miestų vaizdais, natiurmortais, įvairiomis figūromis. 15 a. pradžioje plačiai taikyta majolika, intarsijos technika. Klestėjo drabužių siuvinėjimas. Kraičio skrynios pradėtos dekoruoti pasaulietiniais motyvais; Florencijos dirbtuvėje dirbo P. Uccello, S. Botticelli.
Leonardo da Vinci. Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šv. Ona (aliejus, 1508–10, Luvras Paryžiuje)
15 a. pabaiga–16 a. – brandžiojo renesanso laikotarpis. Šiuo laikotarpiu tobulinta aliejinės tapybos technika, žmogus vaizduotas įvairiais rakursais. Rafaelis perteikė žmogaus harmoniją, vidinę ramybę (Madona su dagiliu 1506), Giorgione pabrėžė ryšį su gamta (Mieganti Venera, apie 1510). Venecijos mokyklos atstovai – Tiziano ir Tintoretto – nutapė monumentalių altorių paveikslų, juose vaizdavo prabangius interjerus ir drabužius. Leonardo da Vinci meistriškai atskleidė žmogaus psichologiją, judesį, naudojo sfumato efektus (Madona uolose 1495, Mona Liza 1506), plėtojo linijinę ir erdvinę perspektyvą, įtvirtino loginius kompozicijos principus.
Andrea del Sarto sukūrė didelių altoriaus paveikslų. Išsiskyrė J. Bassano, Correggio, L. Lotto kūriniai; jiems būdinga ryškus kontrastingas šešėliavimas, įstrižinė kompozicija. Žymiausias brandžiojo renesanso skulptorius – Michelangelo. Jo skulptūros dramatiškos, daugiaprasmės, perteiktas žmogaus tragizmas (Pieta 1501, Šv. Petro bazilikoje Romoje, Dovydas 1501–04, Florencijoje).
Michelangelo freska Danielius (1511, Siksto koplyčios Vatikane lubų freskos fragmentas)
Manierizmo dailė
16 a. 2–4 dešimtmetyje susiklostė manierizmas. Iš pradžių reiškėsi Parmoje, Ferraroje, vėliau įsigalėjo Romoje ir Florencijoje. Žymiausi atstovai: Bronzino, Parmigianino, Pontormo. Jų kūriniams būdinga dramatinė įtampa, juslingumas, formų dinamika, dekoratyvinių elementų gausa, paveiksluose vaizduojamos išilgintos figūros, pabrėžiama lankstumas, grakštumas. Gausiai naudoti antikinio meno motyvai, interpretuoti ankstyvojo ir brandžiojo renesanso meistrų paveikslai. Būdinga virtuoziška technika. Susiformavo aristokratinis paradinis portretas. Manierizmo skulptūrų sukūrė Michelangelo, B. Cellini. Plėtota dekoratyvinė sodo skulptūra. 16 a. susiformavo ir išpopuliarėjo raižiniai (skulptūrinis – ant vario plokščių, tapybinis – ant medžio lentų) bei piešiniai. Raižiniams taikyta chiaroscuro technika (pradininkas – Ugo da Carpi).
16 amžiaus dekoratyvinė dailė
Europoje garsėjo 16 a. Italijos dekoratyvinė dailė, ypač juvelyrika (kurta emaliu, brangakmeniais, perlais puošti žiedai, apyrankės, medalionai); dirbinių sukūrė žymūs renesanso dailininkai – Pisanello, B. Cellini. 15–16 a. baldai griežtų formų, skrynios puoštos auksuotu reljefu, tapyba. Tekstilėje vyravo augaliniai ornamentai (garsėjo Genujos aksomas, Venecijos nėriniai). Milane gamintas bespalvis stiklas, padengtas krakeliūromis. Faenzoje gaminta majolika (lėkštės, vaistinės indai; Faenzos majolika).
16 amžiaus pabaigos–18 amžiaus dailė
16 a. pabaigoje atsirado baroko pradmenų. Baroko estetiniams principams įtakos turėjo M. Koperniko, G. Bruno, G. Galilei kosmogoninės idėjos. Tapyboje ir skulptūroje taikytas realistinis principas, vaizduota tikslūs istorijos faktai, tikroviškos aplinkos detalės, ryškinta emocinė įtampa. Įsivyravo metaforiški vaizdai, iliuziniai ir optiniai efektai. Pabrėžta puošnumas, formų dinamika. 1582 broliai Agostino Carracci, Annibale Carracci, L. Carracci Bolonijoje įkūrė Keliaujančiųjų akademiją (Accademia degli Incamminati) – vieną pirmųjų dailės akademijų pasaulyje. Joje dėstyta perspektyva, anatomija, skatinta stebėti gamtą, priešintasi manierizmui. Annibale Carracci įtvirtino dekoratyvinės kompozicijos principus, ypač išplėtojo herojinio peizažo žanrą.
17 a. paplito kankinių gyvenimo vaizdai, vizijų, regėjimų, mitologinės temos. Ankstyvojo baroko laikotarpiu (1620–30) Italijos dailėje ypač paplito puošnūs interjerai, keliaplanių teatrinių reginių vaizdai. Didelę reikšmę turėjo Caravaggio kūryba. Religines ir mitologines temas jis traktavo kasdieniškai, vaizdavo raiškius tipažus, didelę reikšmę teikė natiurmortui, naudojo kontrastingą šešėliavimą, kuriantį dramatinę įtampą, lokalias spalvas. Jo paveiksluose ryšku naujas požiūris į realybę – atskleistas jos dvilypumas, laikinumas. Caravaggio turėjo daug sekėjų: Carlo Saraceni (1579–1620), Guercino, O. Gentileschi, Carlo Maratta (1625–1713; karavadžizmas). Kiti dailininkai plėtojo brandžiojo renesanso ir manierizmo tradiciją. Temas užsakydavo mecenatai. Broliai Carracci sukūrė freskų, kuriose vyrauja dramatinė nuotaika, dekoratyvios formos, aštrios siluetų linijos, ryškių spalvų koloritas (Farnese rūmų skliautų tapyba). Pietro da Cortonos, Agostino Carracci, G. Reni kūriniai eklektiškos plastikos, jie sukūrė sudėtingos kompozicijos sieninės tapybos kūrinių. Juose sukurta trimatės erdvės iliuzija, plafonai vizualiai sujungti su lipdiniais.
G. L. Bernini. Keturių upių fontanas Navonos aikštėje Romoje (marmuras, klintinis tufas, 1651)
Baroko laikotarpiu klestėjo skulptūra. Ja puošta bažnyčių ir rūmų interjerai ir eksterjerai. Dekorui būdinga architektūrinių ir skulptūrinių formų darna. Ankstyvuoju laikotarpiu ryšku renesanso bruožai, vėliau įsigalėjo plastinis natūralizmas. Žymiausi skulptoriai – G. L. Bernini, Stefano Maderno (apie 1576–1636). G. L. Bernini pabrėžė medžiagiškumą, faktūrų įvairovę, meistriškai naudojo marmurą, derino ją su stiklu, bronza. Vaizduota antikinės mitologijos, religiniai siužetai. Skulptūros dinamiškos, ryšku teatrališkumas (veido plastika, drabužių klostės). Portretams ir figūroms būdinga emocinis raiškumas (Šv. Teresės regėjimas 1652, skulptorius G. L. Bernini).
17–18 a. Italijos dailėje susipynė baroko, realizmo ir klasicizmo bruožai. 18 a. ypač domėtasi antikos daile (G. B. Piranesi antikinių griuvėsių piešiniai su fantastiniais elementais). Atsirado rokoko stiliaus apraiškų (G. B. Tiepolo, S. Rosos, G. M. Crespi, L. Giordano, A. Pozzo kūryba). Daugiausia tapyti portretai, buitinio žanro paveikslai. Išryškėjo individuali tapytojų stilistika. Susiklostė peizažo žanrai: B. Bellotto, Canaletto, A. Magnasco nutapė vedutų, M. Ricci – vedutų su fantastiniais elementais, F. Guardi būdinga koloristiniai deriniai, S. Rosai – ekspresyvi stilistika. G. B. Tiepolo nutapė puošnių freskų; joms būdinga netikėti rakursai, švytintis koloritas. Šiaurės Italijoje (Venecijoje, Bergamo, Genujoje) buvo ryškesnės renesanso tradicijos, čia turėjo įtakos Olandijos ir Flandrijos menas. Daugiausia tapyta nedidelio formato žanriniai paveikslai (ypač buitinės kompozicijos peizažo fone, G. B. Piazzettos paveikslai). Neapolyje išplėtotas natiurmorto žanras (D. Fetti, B. Strozzi paveikslai). 18 a. pabaigos tapyboje ir skulptūroje ryšku prancūzų rokoko įtaka.
19 amžiaus dailė
19 a. dailės plėtotė suintensyvėjo. Pirmaisiais dešimtmečiais vyravo neoklasicizmas. Skulptorius A. Canova naujai interpretavo antikinius siužetus, siekė įkūnyti klasikinį grožio idealą, jo kūryboje ryšku sentimentalizmo tendencijos (Kupidonas ir Psichė žaidžia su drugeliu 1796–1800). Pralaimėjus Napoleonui I nacionalinio išsivadavimo laikotarpiu, dailėje sustiprėjo nacionalinių temų plėtojimas, herojinės nuotaikos. Formavosi romantizmo stilius, kuriam įtakos turėjo prerafaelitų kūryba. Daugiausia sukurta paminklinių skulptūrų (Luigi Bortolini, 1892–1963, Carlo Marochetti, 1805–67, kūriniai), paveikslų istorinėmis temomis, herojų, kovotojų už laisvę portretų (Francesco Hayezo, 1791–1882, Domenico Morelli, 1826–1901, paveikslai), t. p. plėtotas buitinis žanras. Realizmo stiliaus apraiškos ryšku skulptoriaus M. Rosso kūryboje (jis sukūrė amorfiškų, aptakių formų skulptūrų), įvairias realistines formas transformavo skulptorius Augusto Rivalta (1837–1925; sukūrė skverų skulptūrų Florencijoje), tapytojas Gioacchino Toma (1836–91).
T. Signorini. Florencijos getas (aliejus, 1882)
19 a. 6–9 dešimtmetyje kūrė makiajoliai. Iš Florencijos kilę šios grupuotės nariai buvo nacionalinio judėjimo dalyviai, jų tapyboje reikštos patriotinės idėjos. Priešintasi akademizmui, siekta įtvirtinti naujas raiškos formas, plėtota plenerinė tapyba. Paveiksluose vaizduota provincijos gyvenimo vaizdai, peizažai, būdinga lakoniška kompozicija, sodrus koloritas, pabrėžiami plastiniai paveikslo elementai (Giuseppeʼs Abbati, 1836–68, Vito d’Anconos, 1825–84, G. Fattori, S. Lega, Raffaello Sernesi, 1838–66, Telemaco Signorini, 1835–1901, kūriniai). Po 1870 plito dailės realistinė kryptis – verizmas. Daugiausia vaizduota socialinio gyvenimo vaizdai, peizažai, ryškinta psichologizmas. Žymiausi atstovai – tapytojai Filippo Palizzi (1818–99), Giuseppe Pellizza da Volpedo (1868–1907), skulptorius Vincenzo Vela (1820–91). 19 a. pabaigoje impresionistinius spalvos ir šviesos eksperimentus tapyboje pirmieji pradėjo taikyti Antonio Fontanesi (1818–82), D. Morelli.
19 a. 9 dešimtmetyje Antonio Mancini (1852–1930), Gaetano Previati (1852–1920) plėtojo divizionizmą, sukurta impresionistinių kūrinių su simbolizmo tendencijomis (G. Segantini kūryba). 18–19 a. taikomosios dailės dirbiniuose vyravo neoklasicizmo ir ampyro stiliai (G. Maggiolini, 1738–1814, baldai).
20 amžiaus pirmos pusės dailė
20 a. pradžioje kilo pasipriešinimas akademinei ir saloninei tapybai. Didelę įtaką darė Paryžiuje studijavusio ir gyvenusio A. Modigliani savita kūryba. Jo paveikslai simboliški, ryšku dekoratyvumas, stilizacija. 1910 grupė dailininkų (G. Balla, U. Boccioni, C. Carrà, E. Prampolini, L. Russolo) paskelbė futuristų manifestą (F. T. Marinetti) ir suformavo grupuotę (futurizmas). Jos tikslas buvo parodyti pramoninės epochos dinamizmą, kovoti su senosios kultūros apraiškomis, išreikšti šiuolaikinio žmogaus jauseną. Futuristų paveikslams būdinga kompozicijos fragmentiškumas, segmentinis vaizdo suskaidymas, perteikiama objektų judėjimas erdvėje, gamtos ir technologinio pasaulio kaita.
U. Boccioni. Dviratininko dinamizmas (aliejus, 1913, Guggenheimo muziejaus filialas Venecijoje)
G. Morandi. Metafizinis natiurmortas (aliejus, 1918; © LATGA / SIAE, 2020)
A. Martini plėtojo ekspresionistinį stilių, paveiksluose derino dinamiškas ir statiškas formas. 20 a. 2 dešimtmetyje susiformavo modernistinės dailės kryptis metafizinė tapyba (pradininkas G. de Chirico). Jos atstovai C. Carrà, G. Morandi, F. Picabia derino klasikinės ir moderniosios dailės motyvus, vaizdavo nerealią aplinką su paslaptingais, simboliškais objektais. 1922 susikūrė grupuotė Novecento Italiano, kuri siekė įtvirtinti patriotines temas; jos atstovų kūrybai būdinga eklektika – akademistinės ir metafizinės tapybos jungtis. Kūrybinės laisvės idėjas skleidė 2–3 dešimtmetyje gyvavusios Romos mokyklos, Corrente grupuotės. Po II pasaulinio karo realistinės tapybos tradicijas plėtojo R. Guttuso, Armando Pizzinato (1910–2004). Plito abstrakcionizmas. Tapyboje akcentuota netikėti spalvinių dėmių deriniai (R. Birolli, Ennio Morloti, 1910–92, Giulio Turcato, 1912–95, kūryba) arba linijinis pradas (Mauro Reggiani, 1897–1980).
1940–50 sukurta abstrakčių skulptūrų, kurioms būdinga geometrinių formų deriniai, apibendrinta, minkšta modeliuotė (Alberto Viani, 1906–89 kūriniai), realistinė plastika (G. Manzù). Sukurta skulptūrų politinėmis temomis (P. Pascali kūryba). Skulptorius P. Fazzini savitai interpretavo klasikinius siužetus ir įvaizdžius, M. Marini kūriniams būdinga ekspresija, formų deformacija, senųjų kultūrų (etruskų ir kitų) meno formų naudojimas, E. Greco skulptūros – raiškių siluetų.
G. Manzù. Didžioji Pieta (bronza, 1943, Nacionalinė moderniojo meno galerija Romoje)
20 amžiaus antros pusės dailė
20 a. antroje pusėje sukurta poparto (L. Fontanos, D. Gnoli, P. Manzoni, M. Pistoletto kūryba), abstrakčiojo ekspresionizmo (P. Manzoni), informel (A. Burri, E. Vedovos kūryba) kūrinių. Nuo 1970 plėtotas skurdusis menas. Žymiausi šios krypties atstovai – Giovanni Anselmo (g. 1934), Alighiero Boetti (1940–94), L. Fabro, J. Kounellis, M. Merzas, G. Paolini, G. Penone – sukūrė instaliacijų ir pavienių kūrinių iš skurdžių medžiagų ir daiktų, buitinių atliekų. Kūriniuose akcentuota juslinė patirtis, interpretuota pramonės ir gamtos pasaulio įvaizdžiai. 8 dešimtmetyje tapytojai neoekspresionistai (F. Clemente, S. Chia, E. Cucchi, M. Paladino) įkūrė transavangardo grupuotę, siekė atgaivinti figūrinę tapybą, naudojo ironiją, groteską. 1980 įkurta konceptualiojo meno grupuotė Arte Colta. D. Gnoli, P. Manzoni, Francesco Lo Savio (1935–63) sukūrė minimalizmo, konceptualizmo kūrinių. Ieškota tapybos ir skulptūros jungčių (A. Burri, L. Fontanos kūryba). 20 a. 7–8 dešimtmetyje įtaką šiuolaikinės dailės plėtotei padarė nuo 1895 kas dveji metai rengiamos Venecijos bienalės.
Taikomoji dekoratyvinė dailė
Taikomoji dekoratyvinė dailė nuo 19 a. pabaigos plėtota ypač intensyviai. 1898–1903 Bolonijoje veikė grupuotė Aemilia Ars; ji puoselėjo tradicinių dailiųjų amatų (tekstilės, keramikos, stiklo) tradicijas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Romoje, Florencijoje, Venecijoje kurtos gobelenų dirbtuvės. Carlo Bugatti (1855–1940) sukūrė ekstravagantiškų formų ir dekoro baldų. Apie 1900 Italijos taikomojoje dailėje plito art nouveau atmaina – liberty kryptis; ji labiausiai pasireiškė Šiaurės Italijoje (Turine, Genujoje, Monzoje). Priešintasi istorizmo tendencijoms, išradingai derintos formos. Liberty krypties plėtotę paskatino 1902 Turine surengta pirmoji tarptautinė modernaus dekoratyvinio meno paroda. 20 a. pradžioje liberty krypties interjerų suprojektavo Raimondo D’Aronco (1857–1932), E. Basile, Pietro Fenoglio (1856–1927), Eugenio Quarti (1867–1926), Giuseppe Sommaruga (1869–1917). 2 dešimtmetyje sukurta futuristinių, racionalios konstrukcijos, mašinas primenančių interjerų ir baldų (G. Ballos baldų projektai, 1914). Po I pasaulinio karo plėtotas art deco stilius. Sukurta įmantrių formų, gausiai dekoruotų keramikos dirbinių, interjero dekoro. Ryškėjo tautinio romantizmo tendencijos, jos skatino nacionalinių motyvų naudojimą taikomosios dailės dirbiniuose. Po 1927 Monzos dekoratyvinės dailės bienalės išryškėjo racionalizmo tendencijos. Jas skleidė grupuočių Novecento Italiano (veikė 3–4 dešimtmetyje Milane), MIAR (Movimento Italiano per l’Architettura Razionale, įkurta 1928 Romoje) nariai. Marcello Piacentini, Gustavo Giovannoni (1873–1947), Duilio Cambellotti (1876–1960) sukūrė interjerų projektų, Gio Ponti (1891–1979), Carlo Mollino (1905–73), Ettore Sottsassas (1917–2007) – baldų, indų, interjerų įrangos projektų, prekių pakuočių, plakatų. Dizaino plėtrą skatino Milano trienalės (nuo 1931).
20 a. 6–7 dešimtmetyje taikomojoje dailėje vyravo funkcionalizmo, poparto, nuo 8 dešimtmečio – postmodernizmo tendencijos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje ypač išplėtota taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių serijinė gamyba, dailininkai glaudžiai bendradarbiauja su dizaineriais. Dailiaisiais amatais garsėjančiuose centruose (Faenza, Urbinas, Venecija) veikia keramikos, stiklo, nėrinių dirbtuvės. Savitų keramikos dirbinių sukūrė Angelo Biancini (1911–88), Leoncillo Leonardi (1915–68), A. Martini, Pietro Melandri (1885–1976), unikalių gobeleno kartonų – Felice Casorati (1886–1963), A. Corpora, stiklo dirbinių – Fulvio Bianconi (1915–96). Garsūs 20 a. antros pusės dizaineriai – Gae Aulenti (1927–2012), Mario Bellini (g. 1935), Joe Colombo (1930–71), Vico Magistretti (1920–2006), Alberto Meda (g. 1945), Gaetano Pesce (g. 1939), Giorgio Soavi (1923–90), E. Sottsassas, Giotto Stoppino (1926–2011), Marco Zanuso (1916–2001) – suprojektavo interjerų, baldų, namų apyvokos daiktų. Jiems būdinga griežtų, racionalių konstrukcijų ir ekspresyvių, elegantiškų formų dermė, efektingi medžiagų deriniai. Tarptautinį pripažinimą pelnė dizaino bendrovių Livio, Pier Giacomo & Achille Castiglione (veikė 1944–68), De Pas, D’Urbino & Lomazzi (įkurta 1966), Studio Alchimia (įkurta 1976), Memphis (įkurta 1981, visos Milane), Archizoom Associati (veikė 1966–74 Florencijoje) projektai. Grupuotė Memphis (įkūrėjas E. Sottsassas, nariai Martine Bedin, g. 1957, Aldo Cibicas, g. 1955, Michele De Lucchi, g. 1951, Barbara Radice, g. 1943, Marco Zanini, g. 1954) įtvirtino individualią stilistiką, pabrėžė dirbinių meniškumą, kūriniuose ryšku postmodernizmo bruožai – groteskas, žaismingumas, ironija.
Nuo 1932 Faenzoje rengiami keramikos simpoziumai (nuo 1963 jie yra tarptautiniai).
L: R. van Marle The Development of Italian Schools of Painting Hague 1923; L. Venturi La Peinture italienne Genève 1952; J. Tomassoni Arte dopo il 1945, Italia 1971; V. Lazarev Starye ital′janskie mastera Moskva 1972; L. Murray The High Renaissance and Manierism in Italy, North and Spain 1500–1600 London 1977; U. Smirnova Iskusstvo Italii konca 13–15 vekov 1988; D. Argan Istorija ital′janskogo iskusstva 2 t. Moskva 1990; M. J. Woodham Twentieth-Century Design New York 1997; O. Calabrese Italian Style: Forms of Creativity Milano 1998.
1746
2972
Italijos kultūra
G. Morandi. Metafizinis natiurmortas (fragmentas; aliejus, 1918; © LATGA / SIAE, 2020)
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profesinės sąjungos