Itãlijos gamtà
Italijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Italijos šiaurės rytinius ir rytinius krantus skalauja Adrijos jūra, pietrytinius –Jonijos jūra, pietvakarinius – Tirėnų jūra, šiaurės vakarinius – Ligūrijos jūra. Krantų linijos ilgis 7375 kilometrai. Šiaurės vakarinis krantas mažai vingiuotas, daugiausia abrazinis. Vakaruose ir pietvakariuose (apie Tirėnų jūrą) daug įlankų (Gaetos, Neapolio įlanka, Salerno, Policastro, Sant’Eufemijos, Giojos) ir salų (Toskanos salynas, Ponto salos, Liparų salos). Pietuose yra dideli Salentinos pusiasalis ir Kalabrijos pusiasalis, atskirti Taranto įlankos.
Adrijos jūros krantas ne toks raižytas. Jame išsiskiria tik Gargano pusiasalis (prie Manfredonijos įlankos) ir Venecijos įlanka bei Triesto įlankos.
Reljefas
Paviršius daugiausia kalnuotas; kalnai ir aukštumos užima 76,7 %, lygumos – 23,1 % šalies teritorijos. Italijos šiaurėje yra Alpių kalnai (Alpės). Jie ištįsę iš vakarų į rytus išgaubtu į šiaurę lanku.
Cinque Punte viršūnės
Šiaurės vakaruose, palei sieną su Prancūzija, yra Ligūrijos, Pajūrio Alpės (didžiausias aukštis 3297 m, Argenteros kalnas), Kotijaus Alpės (3841 m, Monte Viso kalnas) ir Grajaus Alpės (4061 m, Gran Paradiso kalnas). Į šiaurės vakarus nuo Grajaus Alpių, tarp Mažojo ir Didžiojo Sen Bernaro perėjų, yra Monblano masyvas (4807 m; aukščiausias Alpių ir Italijos kalnas), kuriame susikerta Italijos, Prancūzijos ir Šveicarijos valstybinės sienos. Šiaurėje, palei sieną su Šveicarija ir Austrija, tęsiasi Peninų Alpės (4478 m, Matterhorno kalnas), Leponto Alpės, Retijos Alpės (4049 m, Berninos kalnas), Cilertalio Alpės, šiaurės rytuose – Karintijos Alpės, palei sieną su Slovėnija – Julijos Alpės. Italijos Alpių pietinę dalį užima žemesnės nei šiaurinės dalies kalnų grandinės, susidariusios daugiausia iš nuosėdinių uolienų (klinties, dolomito, smiltainio) ir skalūnų: Bergamo Alpės, Lombardijos, Dolomitinės Alpės (3342 m, Marmolados kalnas) Alpės, pietuose pereinančios į Venecijos Alpes. Alpių kalnagūbrius ir masyvus riboja gilūs slėniai (pvz., Aostos Slėnis) ir įdubos (Bolzano).
Gausu ledyninio reljefo formų, susidariusių pleistoceno ledynmečiu; daugiausia jų aukštikalnėse (ledyniniai cirkai, poledyniniai slėniai, ežerai). Alpių pietinėje dalyje – karstas.
Į pietus nuo Alpių yra šiek tiek banguota (iki 100 m aukščio) Po lyguma, žemėjanti Adrijos jūros link. Ji susidariusi iš jūrinių nuosėdų ir upių (tekančių nuo Alpių ir Apeninų kalnų) sąnašų. Lygumoje tankus upių (daugiausia Po intakų) ir kanalų tinklas; šiaurėje – moreninės, šiaurės rytuose – vulkaninės ir klintinės kalvos, rytuose (pakrantėje) – deltos ir smėlio nerijomis nuo jūros atskirtos lagūnos (Venecijos, Marano). Išilgai Apeninų pusiasalio (nuo Ligūrijos jūros iki Messinos sąsiaurio) apie 1350 km ištįsę Apeninų kalnai. Šiaurės Apeninai sudaryti iš flišo, Vidurio Apeninai (2914 m, Corno Grandės kalnas) – iš klinties ir dolomito, Pietų Apeninai – iš klinties ir granitoidų. Apeninų pusiasalio vakaruose yra neaukštų kalnų, kalvų, nedidelių aukštumų, užgesusių (Amiata, Monte Cimini) ir veikiančių (Vezuvijus) ugnikalnių. Italijos pietryčiuose, palei Adrijos jūrą, plyti Gargano, Le Murgės ir Salentinos karstinės klinčių plynaukštės (iki 1000 m aukščio).
Romagna kalvos (Imolos apylinkės)
Elbos kraštovaizdis
Bendras salų plotas apie 50 000 km2 (1/6 Italijos teritorijos), didžiausios – Sicilija ir Sardinija. Salų paviršius daugiausia kalnuotas. Siciliją nuo Apeninų pusiasalio skiria Messinos sąsiauris. Salos šiaurės rytuose yra Peloritani ir Nebrodi kalnai, rytuose – Catanijos žemuma, į šiaurę nuo jos – veikiantis Etnos ugnikalnis (3330 m, aukščiausias Europoje). Į šiaurę nuo Sicilijos – Liparų salos (veikiantys Stromboli ir Vulkano ugnikalniai), į pietvakarius – Pantelerijos sala, į vakarus – Egadų salos. Tirėnų jūros pakrantėje daug kalnuotų salų: Toskanos salynas (didžiausia sala – Elba), Ponto salos, Ischia, Capri (joje yra daug karstinių formų, pvz., Žalioji ir Žydroji grotos). Sardiniją nuo Korsikos (Prancūzija) skiria Bonifacio sąsiauris; salos vidinę dalį užima hercininis masyvas (iki 1834 m aukščio), pakrantėse – siauros lygumos.
Italija yra aktyvioje seisminėje srityje; būdingi dažni ir stiprūs žemės drebėjimai (ypač Apeninų pusiasalyje ir Alpių priekalniuose), ugnikalnių išsiveržimai.
Klimatas
Klimatas Ligūrijos pakrantėje, Apeninų pusiasalyje ir salose mediteraninis, Po lygumoje – pereinamasis iš mediteraninio į vidutinių platumų. Kalnuose vertikalusis zoniškumas. Didesnėje Italijos dalyje žiemos švelnios ir drėgnos (dėl Viduržemio jūros ciklonų), vasaros – karštos ir sausos (dėl Azorų anticiklono ir karštų oro masių iš Afrikos).
Italijos Alpių kraštovaizdis
Sausio mėnesio temperatūra nuo 0 °C Alpėse (2500 m aukštyje), 0–3 °C Po lygumoje iki 10–12 °C kitoje Apeninų pusiasalio dalyje ir salose; iš šiaurės pučiant vėjui tramontana, temperatūra nukrinta žemiau 0 °C, šalnų būna Italijos šiaurinėje dalyje (ypač Po lygumoje). Liepos mėnesio temperatūra Alpių priekalniuose 20 °C, 2500 m aukštyje 5 °C, Po lygumoje 23–24 °C, Italijos pietuose 26–28 °C; pučiant sirokui temperatūra pakyla iki 40 °C. Kritulių iškrinta nuo 500–600 mm (Sardinijoje, Sicilijoje, Apeninų pusiasalio rytuose) iki 2000 (Apeninuose)–3000 (Alpėse) milimetrų per metus. Dauguma kritulių iškrinta rudenį ir žiemą, Alpėse – vasarą. Kalnuose žiemą sninga, daugiausia – Alpėse (sniego danga laikosi 5–6 mėnesius). Aukščiau kaip 3200–3500 m – kalnų ledynai (didžiausi Monblano ir Gran Paradiso masyvuose).
Vidaus vandenys
Vidaus vandenys priklauso Adrijos, Tirėnų, Ligūrijos ir Jonijos jūrų baseinams. Upių tinklas tankus, ypač šiaurėje, kur teka didžiausia Italijos upė Po (ilgis 652 km) ir jos intakai Ticino, Adda, Oglio (teka iš Alpių), Tanaro (iš Apeninų).
Iš Alpių į Adrijos jūrą t. p. teka Adige ir Piave. Italijos šiaurinėje dalies upės patvinsta pavasarį ir rudenį (būna didelių potvynių), jas maitina lietaus ir sniego bei ledynų tirpsmo vandenys. Apeninų pusiasalyje ir salose upės trumpos, patvinsta rudenį arba žiemą, vasarą labai nusenka (kai kurios visiškai išdžiūsta); didžiausios – Tibras, Arno, Reno, Ombrone, Volturno (Apeninų pusiasalyje), Salso, Simeto, Platani (Sicilijoje), Tirso, Flumendosa (Sardinijoje). Jas maitina lietaus vandenys. Apie 1500 įvairios kilmės ežerų; Alpėse – ledyninės ir tektoninės ledyninės kilmės (Gardos ežeras, Maggiorės, Como ežeras, Lugano ežeras, Iseo ežeras), Apeninų pusiasalyje – tektoninės (Trasimeno ežeras) ir vulkaninės (Bolsenos ežeras, Bracciano ežeras), pusiasalio pakrantėse ir Po lygumoje – lagūninės (Comacchio, Varano, Lesina), karstiniuose rajonuose – karstinės (Castellana).
Arno upė Florencijoje
Gausu mineralinių ir karštųjų versmių.
Dirvožemiai
Dirvožemiai daugiausia rudžemiai (kalnuose jie akmenuoti). Alpėse vyrauja kalkžemiai, žemesniuose šlaituose – jauražemiai, šiaurės vakarų priekalniuose – išplautžemiai. Po lygumos rytuose (prie Adrijos jūros) yra salpžemių, kitur daugiausia rudžemiai. Apeninų pusiasalyje vyrauja rudžemiai, aukštesniuose kalnuose yra kalkžemių ir pradžiažemių (daugiausia Toskanos-Emilijos Apeninuose), Apulijos srities šiaurėje, Lacijaus srities pietryčiuose, Gargano, Salentinos pusiasaliuose – verstžemių. Sicilijoje ir Sardinijoje vyrauja rudžemiai, yra kalkžemių, išplautžemių, aukštesniuose kalnuose – pradžiažemių. Ugnikalnių šlaituose – vulkanžemiai.
Augalija
bukų miškas (Toscana)
Miškai užima 33 % Italijos teritorijos, iš jų 72 % – lapuočių, 21 % – spygliuočių. Alpėse iki 800–900 m aukščio auga ąžuolų ir kaštonų, klevų, 800–1800 m aukštyje – spygliuočių (pušų ir eglių, kedrų) miškai, dar aukščiau – krūmai, krūmokšniai (daugiausia rododendrų), subalpinės ir alpinės pievos. Po lygumoje kadaise augo plačialapių miškai, dabar jie beveik iškirsti. Apeninų pusiasalyje, Sicilijos ir Sardinijos kalnų šlaituose iki 600 m aukščio auga visžalių akmeninių ir kamštinių ąžuolų giraitės, pušys (pinijos, alpinės pušys), iki 1000–1500 m – kaštonų, ąžuolų, bukų miškai, dar aukščiau – plačialapių, spygliuočių miškai, alpinės pievos. Iškirstų miškų vietose – makija ir gariga.
Gyvūnija
Gyvūnija labai nuniokota žmogaus veiklos. Alpėse veisiasi alpiniai švilpikai, šermuonėliai, triušiai, kalnų ožiai, gemzės, stirnos, lūšys, rudieji lokiai, iš paukščių – tetervinai, kilnieji ereliai, kurtiniai, iš roplių – juodosios angys, iš varliagyvių – alpinės salamandros, alpiniai tritonai. Italijos kitoje dalyje gyvūnija panaši, tik daugiau lapių, vilkų, Sardinijoje veisiasi danieliai, muflonai, šernai. Urvuose gausu balnanosių šikšnosparnių.
Vidaus vandenyse veisiasi margieji upėtakiai, eršketai, jūrose – raudonosios kefalės, jūriniai karosai, baltieji rykliai, tunai, kardžuvės, iš bestuburių – raudonieji koralai, pintys.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 21,54 % (64 905 km2) Italijos paviršiaus ploto. 24 nacionaliniai parkai (užima daugiau kaip 5 % Italijos teritorijos), didžiausi: Pollino, Gran Sasso e Monti della Lagos, Stelvio, Gargano, Gran Paradiso.
Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta: Liparų salos (nuo 2000), San Giorgio kalnas (2010; kalno dalis Šveicarijoje – 2003), Dolomitinės Alpės (2009), Etna (2013), Italijos pirmykščiai bukų miškai (2017; kartu su kitais regionais 17 Europos valstybių sudaro tarpvalstybinę saugomą teritoriją). 19 biosferos rezervatų (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). 57 Ramsaro konvencijos (Italijoje įsigaliojo 1977) saugomos vietovės (plotas 733,08 km2). Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 613 turinčios paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 2335 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
Dolomitų nacionalinis parkas (Pelmo viršūnė)
Apeninų pusiasalio kraštovaizdis
Dolomitinės Alpės
Lacijaus srities kraštovaizdis
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos