Itãlijos kara (1494–1559), Europos valstybių kova dėl Italijos kontrolės. 1494 mirus Neapolio karaliui Ferdinandui I, Milano valdytojas L. Sforza paskatino Prancūzijos karalių Karolį VIII, turintį dinastinių pretenzijų į Neapolio sostą, ir Šv. Romos imperijos imperatorių Maksimilianą I įsikišti į Italijos reikalus. Pirmasis etapas. Prancūzijos kariuomenė 1494 be mūšių užėmė Florenciją ir Romą, 1495 02 – Neapolį, Neapolio karalius Ferdinandas II pabėgo į Ispaniją. Prieš Prancūziją buvo sudaryta vadinamoji Venecijos lyga (Milanas, Venecija, popiežius Aleksandras VI, imperatorius Maksimilianas I ir Ispanija). 1495 Fornovo mūšyje (prie Taro, Šiaurės Italija) Karolis VIII pralaimėjo ir pasitraukė į Prancūziją. Ferdinandas II su ispanų samdiniais iki 1496 07 privertė pasiduoti Neapolio karalystėje Karolio VIII paliktas prancūzų įgulas. Antrasis etapas. Pasitraukus prancūzams sustiprėjo Italijos valstybių tarpusavio kova. Karolio VIII įpėdinis Liudvikas XII, remiamas Venecijos, popiežiaus ir Florencijos 1499 pradėjo karą su Milano hercogu, 1499 10 užėmė Milaną, iki 1500 04 – visą Lombardiją. 1500 11 Prancūzija ir Ispanija sudarė sutartį, pagal kurią Prancūzijai turėjo tekti Neapolis, Kampanija, Abruzzo, Ispanijai – Apulija ir Kalabrija; iki 1502 03 kiekviena nukariavo savąją dalį. Dėl pusiasalio pietinėje dalyje kilusių tarpusavio kivirčų 1504 02 Ispanija ir Prancūzija pasirašė 3 metų paliaubas, kurios baigė Italijos karų antrąjį etapą. Vienintelė per karus sustiprėjusi Italijos valstybė buvo Venecija (užgrobė Brindisi, Otranto uostus, kelis Lombardijos ir Romanijos miestus). Nepatenkintas Venecijos stiprėjimu popiežius Julijus II 1508 subūrė prieš ją Ispanijos, Prancūzijos ir Šv. Romos imperijos koaliciją (vadinamoji Cambrai lyga).
Trečiasis etapas prasidėjo Venecijos pralaimėjimu Agnadello mūšyje (1509), bet kovos nurimo po Cambrai lygai nesėkmingos Paduvos apsiausties. Venecija grąžino popiežiui Romanijos miestus, Ispanijos naudai atsisakė pretenzijų Pietų Italijoje; popiežius ir Ispanija išstojo iš Cambrai lygos. Norėdamas išvyti prancūzus iš Italijos popiežius Julijus II 1511 subūrė vadinamąją Šventąją lygą (popiežius, Venecija, Ispanija, Šveicarija, Anglija). Jos svarbiausia karinė jėga buvo ispanų ir šveicarų samdiniai, kurie 1512 04 prie Ravennos pralaimėjo, bet ir Prancūzija dėl didelių nuostolių tęsti karo nebeįstengė. Nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą įtvirtino 1516 Noyono taikos sutartis. 1519 Šv. Romos imperijos imperatoriumi išrinkus Ispanijos karalių Karolį I (imperatorius Karolis V) sustiprėjo Prancūzijos ir Šv. Romos imperijos kova dėl įtakos Europoje.
1521 prasidėjo ketvirtasis etapas, per kurį svarbiausi priešininkai buvo Prancūzija ir Šv. Romos imperija. 1525 Prancūzijos karalius Pranciškus I pralaimėjo Pavijos mūšį (svarbiausią Italijos karų mūšį), pateko į ispanų nelaisvę ir buvo išvežtas į Madridą. 1526 Pranciškus I Madride pasirašė su Karoliu V sutartį, pagal kurią atsisakė pretenzijų į Italijos ir Burgundijos žemes ir buvo paleistas iš nelaisvės. Dėl Prancūzijos pralaimėjimo susvyravo jėgų pusiausvyra Europos mastu, į tai pirmoji reagavo Anglija; 1525 07 ji susitaikė su Prancūzija. Šv. Romos imperijos ir Ispanijos įtaka išgąsdino Italijos šalių valdovus. Pranciškus I, Anglijos karalius Henrikas VIII, popiežius, Venecija ir Florencija 1526 05 sudarė Cognaco lygą. Karas atsinaujino, Šv. Romos imperijos kariuomenė 1527 05 užėmė ir nusiaubė Romą. Pagal 1529 08 Cambrai taiką Prancūzija prarado visas valdas Italijoje. Popiežius Klemensas VII nusileido Karoliui V, 1530 02 Bolonijoje karūnavo jį Šv. Romos imperijos imperatoriumi. Pranciškus I mėgino kariauti 1536–38 ir 1542–44, bet nesėkmingai. Pagal 1544 09 Crépy taiką jis trečią kartą atsisakė Neapolio.
Per paskutinį penktąjį etapą naujasis Prancūzijos karalius Henrikas II (1547–59) vėl pralaimėjo Italijoje. Dėl karo bei vidaus suirutės nusilpo ir Ispanija (istorikų manymu, Italijos karų pabaigoje jos biudžeto deficitas siekė 13–20 mln. dukatų). 1559 Ispanija ir Prancūzija pasirašė Cateau‑Cambrésis taiką, kuri baigė Italijos karus. Prancūzija buvo išstumta iš Italijos; Italijos šiaurinė ir pietinė dalys atiteko Ispanijai. Kariniu požiūriu per Italijos karus sumažėjo kavalerijos, padidėjo samdytos pėstininkų kariuomenės, artilerijos reikšmė. Kariaujančioms šalims (ypač Prancūzijai) didelę įtaką padarė Italijos Renesansas.
180