Itãlijos knas.
Kinas iki 1940
1895 sukurti pirmieji trumpi dokumentiniai filmai. 1904–05 įsteigtos kino studijos Turine, Milane, Romoje, pradėti kurti vaidybiniai filmai. Nebyliojo kino laikotarpiu kurta melodramos, operečių siužetais pagrįstos lengvos komedijos (commedia brillante), literatūros kūrinių, daugiausia rašytojo G. D’Annunzio (parašė ir kino scenarijų), ekranizacijos. Vyravo kostiuminiai istoriniai epai su pompastiškomis dekoracijomis, masinėmis scenomis (Paskutinės Pompėjos dienos / Gli ultimi giorni di Pompei 1908, režisierius A. Ambrozio, 1869–1960, Kabirija 1914, režisierius G. Pastrone, 1883–1959), šių filmų stiliui įtaką darė italų opera. Atsirado pirmosios vadinamosios kino žvaigždės: B. Pagano (1878–1947), E. Ghione (1879–1930), L. Borelli (1884–1959), Hesperia (1885–1959), F. Bertini, M. Jacobini (1890–1944). Verizmo įtaka ryšku režisierių N. Martoglio (1870–1921), G. Serenos (1881–1970), F. Mari (1884–1939) filmuose. Dėl I pasaulinio karo sukeltos ekonominės suirutės 3 dešimtmetyje daug kino studijų uždaryta. Kino pramonė atsigavo atsiradus garsiniam kinui (pirmasis garsinis filmas sukurtas 1930). Paplito muzikiniai filmai, filmai operos su garsiais italų dainininkais, biografiniai filmai apie italų kompozitorius. Sukurta propagandinių filmų, komedijų, melodramų iš aukštuomenės gyvenimo (vadintos filmais su baltais telefonais). Išsiskyrė režisierių A. Blasetti ir M. Camerini (1895–1981) filmai apie paprastus žmones. Garsėjo aktorius V. De Sica (1940 debiutavo kaip režisierius). 1934 vyriausybė įsteigė Generalinę direkciją kino klausimams, 1935 monopolizavo kino pramonę (1939 monopolis panaikintas). 1937 Romoje pradėjo veikti didžiausia (su daugiau kaip 10 filmavimo paviljonų, kino teatrais) Europoje kino studija Cinecittà.
Kinas 1940–1990
5 dešimtmetyje sukurti pirmieji animaciniai filmai. Vaidybiniai realistiniai filmai su socialinės analizės elementais Keturi žingsniai debesyse (Quattro passi fra le nuvole 1942, režisierius A. Blasetti), Apsėdimas (Ossessione 1943, pagal J. M. Cainą, režisierius L. Visconti), Vaikai žiūri į mus (I bambini ci guardano 1943, režisierius V. De Sica) paskatino atsirasti naują kino srovę (neorealizmas). Jos manifestu tapo režisieriaus R. Rossellini antifašistinis filmas Roma – atviras miestas (Roma, città aperta 1945). Svarbiausias teoretikas ir kino scenaristas – C. Zavattini, reikšmingiausi režisieriai: G. De Santisas, V. De Sica, P. Germi, A. Lattuada (1914–2005), R. Rossellini, L. Visconti, L. Zampa (1905–91); aktoriai: A. Fabrizi (1905–90), A. Magnani, R. Vallone, M. Girotti, V. Gassmanas, C. Del Poggio (1925–2010), S. Mangano. Neorealistiniams filmams (Kartūs ryžiai / Riso amaro 1949, režisierius G. De Santisas, Umbertas D. 1952, režisierius V. De Sica) būdinga socialinė problematika, užuojauta vaikų, skurstančių žmonių likimams pokario Italijoje, dokumentinis stilius. Neorealizmas padarė didelę įtaką pasaulinei kino raidai.
filmo Dviračių vagys kadras (1948, režisierius V. De Sica; Antonijus – Lamberto Maggiorani, Marija – Lianella Carell)
filmo Saldus gyvenimas kadras (1960, režisierius F. Fellini; Silvija – Anita Ekberg, Marčelas Rubinis – M. Mastroianni)
6 dešimtmetyje šiai srovei nunykus įsivyravo melodramos, vadinamojo rožinio neorealizmo filmai (jų pagrindinės aktorės buvo G. Lollobrigida, S. Loren), juose laikytasi neorealistiniams filmams būdingo stiliaus, bet atsisakyta aktualios problematikos. Komedijų sukūrė režisieriai R. Castelani (1913–85), L. Comencini (1916–2007, Duona, meilė ir fantazija / Pane, amore e fantasia 1953), istorinį filmą Generolas Della Rovere (1959) – režisierius R. Rossellini. Italų kiną atnaujino ir pasaulyje išgarsino savito stiliaus režisierių M. Antonioni ir F. Fellini filmai. Ankstyvuosiuose režisieriaus F. Fellini filmuose Kelias (La strada 1954), Kabirijos naktys (Le notti di Cabiria 1957) su šiltu humanizmu vaizduojami skurdžiausieji visuomenės sluoksniai, keliamos dorinės, filosofinės problemos. 1960 F. Fellini sukūrė aštrią italų visuomenės satyrą Saldus gyvenimas (La dolce vita), vėlesniuose filmuose (8 ½ 1963) dažnai plėtojo kūrybos temą; būdinga autobiografiniai motyvai, fantazijos elementai. Režisierius M. Antonioni asketiško stiliaus filmuose (Riksmas / Il grido 1957, Nuotykis / L’avventura 1960, Naktis / La notte 1961, Užtemimas / L’eclisse 1962) rodomas žmogus, negalintis išsivaduoti iš savo vienatvės, keliama susvetimėjusios, dvasiškai smukusios visuomenės problema.
Vertybių krizės klausimą kėlė režisierius L. Visconti filme Rokas ir jo broliai (Rocco e i suoi fratelli 1960). Režisierius P. P. Pasolini filmuose Akatonė (1961, pagal savo romaną), Mama Roma (1962) realistiškai vaizdavo Romos vargetų gyvenimą, filme Evangelija pagal Matą (Il vangelo secondo Matteo 1964) suderino marksistinę filosofiją ir krikščioniškas pažiūras. Socialinių ir antiklerikalinių satyrų (Bičių motinėlė / L’Ape regina 1963) su grotesko, juodojo humoro elementais sukūrė režisierius M. Ferreri. Maištingi, radikalių politinių pažiūrų režisierių B. Bertolucci (Prieš revoliuciją / Prima della rivoluzione 1964), M. Bellocchio (Kumščiai kišenėse / I pugni in tasca 1965), M. Bolognini ir kitų režisierių filmai davė pradžią tokio pobūdžio filmams Europoje.
filmo Rokas ir jo broliai kadras (1960, režisierius L. Visconti; Nadia – A. S. Girardot, Rokas – A. Delonas)
filmo Mirtis Venecijoje kadras (1971, režisierius L. Visconti; iš kairės: Tadzio motina – S. Mangano, Tadzio – Björnas Andrésenas, Gustavas fon Ašenbachas – D. Bogarde’as, Mergaitė – Nicoletta Elmi)
Išsirutuliojo savita italų kino komedija (Itališkos skyrybos / Divorzio all’italiana 1961, režisierius P. Germi), kuriai būdinga demokratiškumas, socialinių problemų analizė, ryškūs tautiniai charakteriai, komizmo ir lyrizmo derinys. Šiose komedijose garsėjo aktoriai A. Sordi, N. Manfredi (1921–2004), S. Loren ir M. Mastroianni duetas. Vadinamuosius spagečių vesternų sukūrė režisierius S. Leone. 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmetyje sukurta reikšmingų literatūros kūrinių ekranizacijų (Medėja 1969, pagal Euripidą, Dekameronas 1971, pagal G. Boccaccio, abiejų režisierius P. P. Pasolini, Mirtis Venecijoje / Morte a Venezia 1971, pagal T. Manną, režisierius L. Visconti), teisminių dramų, komedijų (režisierius M. Monicelli), plėtotos korupcijos, kovos su mafija temos (režisieriai D. Damiani, A. Lattuada, E. Petri, F. Rosi, 1919–2000, L. Zampa), atsirado politinio detektyvo žanras (Policijos komisaro prisipažinimas Respublikos prokurorui / Confessione di un commissario di polizia al procuratore della Republica 1971, režisierius D. Damiani).
Filmuose Paskutinis tango Paryžiuje (Ultimo tango a Parigi 1972, režisierius B. Bertolucci), Didysis rijimas (La Grande Bouffe 1973, režisierius M. Ferreri), Naktinis portjė (Il portiere di notte 1974, režisierė L. Cavani), Salò, arba 120 Sodomos dienų (Salò o le 120 giornate di Sodoma 1975, režisierius P. P. Pasolini) nagrinėtos prievartos ištakos. 8 dešimtmečio antros pusės filmuose įsivyravo visuomeninės, politinės temos (režisierių G. Pontecorvo, 1919–2006, C. Lizzani, 1922–2013, L. Wertmüller, P. Taviani ir V. Taviani). Italijos pietų regionų skurdą ir valstiečių kasdienybę poetiškai pavaizdavo režisierius E. Olmi filme Klumpių medis (L’albero degli zoccoli 1978). Kiti žymesni režisieriai: D. Risi, L. Emmeris (1918–2009), F. Zeffirelli, V. Zurlini, F. Maselli (g. 1930), E. Scola. 9 dešimtmetyje Italijos kinas patyrė nuosmukį. Reikšmingesni filmai: Moterų miestas (La città delle donne 1980, režisierius F. Fellini), Moters identifikacija (Identificazione di una donna 1982, režisierius M. Antonioni); režisieriaus B. Bertolucci Rytų tematikos epiniai filmai (Paskutinis imperatorius / L’ultimo imperatore 1986, Po dangaus stogu / The Sheltering Sky 1990, pagal P. Bowlesą), režisieriaus G. Tornatore’s nostalgiškas filmas vaikystės, kino tema Naujasis „Paradiso“ kino teatras (Nuovo cinema Paradiso 1988).
filmo Paskutinis imperatorius kadras (1986, režisierius B. Bertolucci; iš dešinės: Van Rong – J. Chen, Pu I (15 m.) – Wu Tao)
Žymesni animacinio kino režisieriai: E. Luzzati (1921–2007), B. Bozzetto; aktoriai: Totò, G. Masina, M. Vitti, R. Salvatori, G. M. Volonté, S. Milo (g. 1933), M. Melato (1941–2013), C. Cardinale, L. Antonelli (1941–2015), F. Nero (g. 1941), G. Giannini, S. Sandrelli, M. Placido, M. Troisi (1953–94), O. Muti (g. 1955), L. Lo Cascio, S. Ceccarelli (abu g. 1967).
Kinas 20 amžiaus pabaigoje
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sukurta filmų Holokausto (Gyvenimas yra gražus / La vita è bella 1998, režisierius R. Benigni, g. 1952), šeimos (Kriaušė / L’albero delle pere 1998, režisierė F. Archibugi) temomis. Šio laikotarpio žymesni režisieriai: P. Avati, G. Amelio, M. Nichetti (g. 1948), A. Benvenuti, C. Verdone (abu g. 1950), G. Salvatoresas, M. Risi (g. 1951), F. Nuti (g. 1955). Italijos kinematografininkai rengiami Eksperimentiniame kino centre Romoje (įsteigtas 1935).
2766
Kinas 21 a. 1–2 dešimtmetyje
21 a.1–2 dešimtmetyje reikšmingų filmų sukūrė režisieriai E. Olmi (Kario amatas / Il mestiere delle armi 2001, Šimtas vinių / Centochiodi 2007, Kartoninis kaimas / Il villaggio di cartone 2011, Kai sugrįš pievos / Torneranno i prati 2014), N. Moretti (Sūnaus kambarys / La stanza del figlio 2001, Kaimanas / Il caimano 2006, Turime popiežių / Habemus Papam 2011, Mano mama / Mia madre 2015), Matteo Garrone (g. 1968; Taksidermistas / L’imbalsamatore 2002, Realybė / Reality, Gomora / Gomorra 2008, Pasakų pasaka / Il racconto dei racconti 2015, Dogman 2018), Paolo Sorrentino (g. 1970; Il divo 2008, Didis grožis / La grande bellezza 2013, Jaunystė / Youth 2015), M. Bellocchio (Nugalėti / Vincere 2009), Paolo Virzì (g. 1964; Pirmasis gražus dalykas / La prima cosa bella 2010, Žmogiškas kapitalas / Il capitale umano 2013, Kaip pakvaišusios / La pazza gioia 2016, Magiškos naktys / Notti magiche 2018), Gennaro Nunziante (g. 1963; Kokia nuostabi diena / Che bella giornata 2011, Saulė lyja kaip iš kibiro / Sole a catinelle 2013, Quo Vado? 2016), broliai Taviani (Cezaris privalo mirti / Cezare deve morire 2012, Nuostabusis Boccaccio / Maraviglioso Boccaccio 2015, Intymi afera / Una questione privata 2017), Paolo Genovese (g. 1966; Tobuli melagiai / Perfetti sconosciuti 2016, Šventa vieta / The Place 2017).
Kino festivaliai
Nuo 1932 kasmet (nuo 1935 kasmet; su pertrauka 1933, 1943–45 ir 1978) vyksta Venecijos tarptautinis kino festivalis (kaip Venecijos bienalės dalis), kino festivaliai rengiami Avellino, Neapolyje, Pesaro, San Remo, Trieste, Turine.
L: G. P. Bruneta Storia del cinema italiano 4 V Roma 1993; P. Bondanella Italian Cinema: From Neorealism to the Present New York 21996; M. Landy Italian Film Cambridge 2000.
Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos