Itãlijos mùzika turi labai senas tradicijas, jos siekia senovės Romos muzikinę kultūrą (senovės Romos muzika).
Liaudies muzika
muzikinis vaidinimas gatvės meno festivalyje Mercantia (Certaldo, Toskanos sritis; 2010)
13–14 a. užrašyti pirmieji muzikinio folkloro pavyzdžiai. Liaudies muzika daininga, aiškios ritmikos (būdinga 6/8, 12/8 metras). Šokiai temperamentingi, greito tempo, žymiausi – saltarelas, jam gimininga tarantela, lyrinė siciliana, kuriai artima Venecijos gondolininkų barkarolė. Ypač populiarios neapoliečių dainos. Aptinkama ir raudų tipo dainų (lamento). Paplitę muzikos instrumentai: mandolina, gitara, piferas.
gitara
mandolina
Bažnytinė muzika
Ankstyvoji profesionalioji Italijos muzika buvo bažnytinė. 4 a. Milane susiklostė ambraziejiškasis choralas. Vyskupas Ambraziejus buvo Vakarų himnodijos vienas kūrėjų. Su ankstyvaisiais viduramžiais Romos popiežių įkurta Schola cantorum (apmokytų giesmininkų grupė, giedojusi Romos choralą) siejama grigališkojo choralo kilmė. Romos choralo ir gališkojo choralo pagrindu ilgainiui susidarė visos Vakarų Bažnyčios grigališkasis choralas. Romiečių Boecijaus, Kasiodoro muzikologijos traktatai paveikė viduramžių muzikos raidą. 10 a. pabaigoje Gvidas Arecietis reformavo giedojimo mokymą ir muzikos notaciją. Nuo 12 a. plito ir daugiabalsė muzika. 13–14 a. miestuose išpopuliarėjo laudos, kurių atsiradimas siejamas su Pranciškumi Asyžiečiu.
Pasaulietinė muzika 14–16 amžiuje
14 a. Šiaurės Italijoje, vėliau Florencijoje susiklostė nauja muzikos kūrybos ir muzikos teorijos kryptis trečentas. Ryškiausi kompozitoriai F. Landini, Jonas Kašietis, Jokūbas Bolonietis, Bartolinas Paduvietis kūrė daugiausia pasaulietinius vokalinius kūrinius (pagrindiniai žanrai madrigalas, balata, kača). Suintensyvėjo ir instrumentinės muzikos kūryba. 15–16 a. atsirado naujų pasaulietinės vokalinės muzikos žanrų (frotola, vilanela). Šio laikotarpio kompozitoriai perėmė ir savarankiškai plėtojo kitų Vakarų Europos šalių, daugiausia Nyderlandų polifonijos kūrėjų, muzikos tradicijas. 1498 italų poligrafininkas O. Petrucci patobulino natų spausdinimą. Muzikinė veikla ypač išsiplėtė 16 amžiuje. Kurtos naujos muzikavimo formos ir tradicijos, muzikos įstaigos ir draugijos (1585 Romoje įkurta Šv. Cecilijos draugija, apie 1839 pertvarkyta į akademiją; Šv. Cecilijos akademija), bažnyčiose buvo steigiamos vokalinės instrumentinės kapelos, muzikos mėgėjai būrėsi į ratelius (akademijas). Pradėta steigti konservatorijas. Iš pradžių tai buvo našlaičių prieglaudos, kuriose mokyta amatų, muzikos. Pirmoji tokia konservatorija įsteigta 1537 Neapolyje. Labai išsiplėtojo religinių žanrų (mišių, motetų ir kitų) kūryba. 16 a. vyraujantis pasaulietinės muzikos žanras buvo 4–5 balsų madrigalas, kurio žymiausi kūrėjai – L. Marenzio, D. C. Gesualdo da Venosa, C. Monteverdi. Savita madrigalo atmaina tapo madrigalinė komedija (O. Vecchi, A. Banchieri), kuri padėjo atsirasti operai. 16 a. bažnytinėje muzikoje susiklostė dvi mokyklos – Romos mokykla ir Venecijos mokykla. Žymiausias Romos mokyklos kūrėjas buvo G. P. da Palestrina. Jis sukūrė klasikinį daugiabalsės muzikos stilių (vėliau pavadintas griežtuoju, žinomas ir kaip a cappella stilius). Venecijos mokyklos atstovai A. Willaertas, A. Gabrieli ir G. Gabrieli sukūrė monumentalų dekoratyvinį daugiabalsės vokalinės instrumentinės muzikos stilių taikydami polichoriškumo būdą. A. ir G. Gabrieli tapo savarankiškos kamerinės ir orkestrinės muzikos pradininkais. Žymiausi Renesanso epochos muzikologai – G. Zarlino, N. Vicentino ir V. Galilei. 16–18 a. garsėjo Italijos styginių muzikos instrumentų meistrai (žymiausi – Amati, Guarneri, A. Stradivari).
Pirmosios operos, instrumentinės muzikos žanrų suklestėjimas
16 a. pabaigoje pradėtas vartoti skaitmeninis bosas įtvirtino homofoninį harmoninį stilių, kuris skatino naujų žanrų – operos, oratorijos, kantatos – atsiradimą. Pirmąsias operas (Dafnė 1598, Euridikė 1600) sukūrė Florencijos kameratos kompozitorius J. Peri. Pirmuoju operos klasiku laikomas C. Monteverdi. Opera Orfėjas (1607) jis padėjo pagrindus Venecijos operos mokyklai, kuriai priklausė F. Cavalli, A. Cesti.
1637 Venecijoje atidarytas pirmasis operos teatras. Oratorijos ir kantatos žanrą plėtojo G. Carissimi ir A. Stradella. 17–18 a. suklestėjo įvairūs instrumentinės muzikos žanrai – fuga, sonata, simfonija, koncertas. Kaip instrumentinės muzikos atlikėjai virtuozai garsėjo daugelis kompozitorių, tarp jų – klavesinininkas ir vargonininkas G. Frescobaldi, Italijos smuiko mokyklos pagrindėjas A. Corelli, vienas concerto grosso kūrėjų smuikininkas G. Torelli; vienas žymiausių italų baroko epochos muzikos kūrėjų – smuikininkas A. Vivaldi. Kiti garsūs instrumentinės muzikos kūrėjai: F. Geminiani, F. M. Veracini (1690–1768), G. Tartini, P. A. Locatelli. 18 a. pradžioje susiklosčiusi Neapolio operos mokykla (kompozitoriai A. Scarlatti, N. A. G. Porpora, L. Vinci, L. de Leo, N. Jommelli, T. Traetta (1727–79), libretų kūrėjas P. Metastasio) plėtojo opera seria; suklestėjo bel canto stilius, kastratų menas.
Antonio Vivaldi (raižinys, 18 a., dailininkas F. Morellonas de la Caveʼas)
Muzika 18–19 amžiuje
Nuo 18 a. greta opera seria gyvavo ir opera buffa. Atidaryta naujų operos teatrų Neapolyje (San Carlo 1737), Milane (La Scala 1778), Venecijoje (La Fenice 1792), garsėjo dainininkės F. Bordoni-Hasse (1700–81), F. Cuzzoni (1700–70), V. Tesi-Tramontini (1690–1775). Vertingų instrumentinės muzikos kūrinių sukūrė D. Scarlatti, G. B. Samartini (1700–75), P. Paradisi (1707–91), L. Boccherini, M. Clementi (1752–1832), G. B. Viotti. Italų muzika išpopuliarėjo visoje Europoje (daugelyje šalių gyveno ir kūrė italų kompozitoriai, atlikėjai, veikė italų operos teatrai), užsieniečiai studijuoti muzikos vyko į Italiją (ypač pas kompozitorių G. B. Martini).
Niccolò Paganini (litografija, 1828, dailininkas J. Kriehuberis)
operos spektaklio G. Verdi Aida scena (Verona, 2009)
19 a. pirmoje pusėje kaip kompozitorius ir smuikininkas virtuozas išgarsėjo N. Paganini. 19 a. kitus italų muzikos žanrus nustelbė opera. Žymiausias operų kūrėjas – G. A. Rossini (Sevilijos kirpėjas, Vilius Telis). Jo muzikos stiliaus sekėjai buvo G. Donizetti ir V. Bellini. Didžiausio italų operos meistro G. Verdi kūrybai būdinga realistinės tendencijos (Otelas, Falstafas), socialinė tematika (Rigoletas, Traviata), herojinė patetika, veikėjų muzikinių charakteristikų raiškumas. Kitas žymus 19 a. operos kūrėjas – A. Ponchielli. 19 a. pabaigoje Italijos operoje įsigalėjo verizmas. Ryškiausi atstovai: P. Mascagni, R. Leoncavallo, G. Puccini.
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje: kompozitoriai, muzikinės institucijos
Greta operų (kompozitorius E. Wolfas-Ferrari) 20 a. sukurta nemažai instrumentinės muzikos kūrinių (ryšku polinkis į impresionizmą ir neoklasicizmą). Žymiausi kūrėjai: F. B. Busoni, O. Respighi, I. Pizzetti, G. F. Malipiero, A. Casella, M. Castelnuovo-Tedesco. 20 a. vidurio muzikai būdinga dodekafonija, sonoristika ir kiti modernistiniai kompozicinės technikos metodai; svarbiausi kompozitoriai: L. Dallapiccola, G. Petrassi, N. Rota (1911–79), R. Vladas (g. 1919), A. Clementi (1925–2011), L. Nono, L. Berio, F. Donatoni, S. Bussotti, N. Castiglioni, G. Battistelli (g. 1953), I. Fedele (g. 1953), L. Einaudi (g. 1955), L. Francesconi (g. 1956), C. Pedini (g. 1956), P. Niro (g. 1957), G. Castagnoli (g. 1958), F. Romitelli (1963–2004), M. Betta (g. 1964), R. Carnevale (g. 1966), P. Longo (g. 1967), S. Di Vittorio (g. 1967), G. Soccio, M. Cardi, M. di Bari, S. Gervasoni.
teatro La Scala salės vaizdas
Žymiausi Italijos dainininkai A. Catalani, G. B. Rubini (1794–1854), G. M. C. Pasta, A. Tamburini, Giuditta Grisi ir Giulia Grisi, A. Patti, F. Tamagno, M. Battistini, E. Caruso, T. Ruffo, A. Galli-Curci, T. Schipa, B. Gigli, T. Dal Monte, G. Simionato, G. Bechi, T. Gobbi, M. Del Monaco, G. Di Stefano, F. Corelli, R. Tebaldi, R. Scotto, L. Pavarotti, M. Freni, C. Bartoli. Kiti atlikėjai: dirigentai – A. Toscanini, T. Serafinas, V. de Sabata (1892–1967), R. Fazanas, C. Zecchi, W. Ferrero (1906–54), C. Abbado, P. Argento, R. Muti, pianistai A. Benedetti Michelangeli, M. Pollini (g. 1942), violončelininkas E. Mainardi. Muzikologai: L. Torchi (1858–1920), C. Gatti (1876–1965), A. de la Corte (1883–1968), F. Torrefranca (1883–1955), G. Gatti, F. Abbiati (1898–1981), M. Mila (1910–88), E. Fubini (g. 1935), L. Rognoni (1913–86). Muzikos festivaliai rengiami Venecijoje (nuo 1930), Florencijoje (nuo 1933), Spoleto (nuo 1958), Palerme (nuo 1961), šiuolaikinei muzikai skirti festivaliai – Milane (nuo 1975), Turine (nuo 1977), Romoje (nuo 1978), Florencijoje (nuo 1980), Cagliari (nuo 1982). Vyksta tarptautiniai muzikos konkursai (Arezzo konkurse dalyvavo chorai iš Lietuvos). Populiarūs koncertai ir muzikiniai spektakliai rengiami lauke (Arena di Verona operų festivalis). Veikia daug valstybinių konservatorijų ir muzikos mokyklų (tarp jų Šv. Cecilijos akademija), t. p. muzikologijos įstaigos – Verdi kūrybos tyrimo institutas (veikia Parmoje), Tarptautinis italų muzikos propagavimo centras (veikia Venecijoje).
L: K. von Fischer Studien zur italienischen Musik des Trecento und frühen Quattrocento Bern 1956; W. Weaver The Golden Century of Italian Opera from Rossini to Puccini London 1980; R. Celletti Storia del belcanto Fiesole 1983; I. Macchiarella Voix d’Italie Paris 1999.
660
Italijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
Lietuvoje (Kaune) 1935 buvo surengta Italų muzikos savaitė, simfoninius koncertus dirigavo N. Anovazzi, 1939 – Italų muzikos ir scenos meno savaitė; koncertą ir 3 spektaklius dirigavo G. dell Campo, dainavo G. Brevario. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Lietuvoje koncertavo: kamerinis orkestras Romos virtuozai (1961, 1976, 1980), M. Marini pramoginės muzikos kvartetas (1964), dainininkė N. de Stefani ir pramoginės muzikos ansamblis Mumijos (1969), kamerinis choras (1971), Romos fortepijoninis kvartetas (1972), fortepijoninis trio (1973), Šv. Cecilijos akademijos choras (1977), Genujos kamerinio orkestro solistų kvintetas Barokas (1980), Romos styginių trio (1983), R. Muti diriguojamas Orchestra Filarmonica della Scala (2000), violončelininkas E. Dindo ir jo vadovaujamas styginių orkestras I Solisti di Pavia (2002) ir kiti muzikos atlikėjai.
Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos