Itãlijos revoliùcija (1848–49), kelių Italijos sričių sukilimai.
Prielaidos
Kilo visuomenei nesėkmingai pabandžius siekti ūkio ir politinių permainų legaliu būdu. Sukilo vidurinės klasės ir bajorijos atstovai, kurie norėjo konstitucinio ir atstovaujamojo valdymo, dalyvavo ir darbininkų bei valstiečių, nepatenkintų kapitalizmo plėtra, dėl kurios jie skurdo. Be to, italai norėjo būti nepriklausomi nuo užsienio šalių vyravimo. 1846 popiežiumi tapęs Pijus IX ėmėsi liberalių reformų (iš svarbių postų pašalino konservatyvius prelatus, leido spausdinti politinius dienraščius, 1847 įsteigė valstybės tarybą). Italijos valstybių valdovai pasekė popiežiumi (ypač svarbus buvo Toskanos didžiojo kunigaikščio Leopoldo II spaudos įstatymas, kuris panaikino daugumą politinės cenzūros formų). Dėl reformų politiniai radikalai pradėjo laisviau veikti. Konservatyvieji Europos valdovai nusprendė, kad iškilo grėsmė Italijos stabilumui, 1847 07 Austrijos kariuomenė užėmė Ferraros miestą, Austrijos valdomoje Italijos dalyje buvo sugriežtinta valdžia.
Eiga
1848 01 09 prasidėjo sukilimas Palerme, jis greitai apėmė visą Siciliją. Neapolio karalius Ferdinandas II dalį revoliucionierių reikalavimų patenkino – 1848 01 29 suteikė šaliai liberalią konstituciją. 1848 03 kilus revoliucijai Vienoje, vyriausybės vadovas K. von Metternichas pabėgo. Austrijos valdomo Milano gyventojai 1848 03 18 sukilo, iki 03 22 išvijo austrų įgulą iš miesto. Sukilimas apėmė visas Austrijos valdas Italijoje, taip pat ir Veneciją, kur buvo paskelbta respublika. Parmos ir Modenos kunigaikščiai buvo priversti atsisakyti sosto. 1848 03 23 Sardinijos karalius Karolis Albertas paskelbė karą Austrijai (1848–49 Austrijos–Italijos karas). Jam padėti kariuomenes pasiuntė Pijus IX, Leopoldas II ir Ferdinandas II.
Austrų išvarymas iš Bolonijos 1848 rugpjūčio 8 (apie 1849, dailininkas Antonio Muzzi)
Lombardija ir Venecija paskelbė prisijungiančios prie Sardinijos karalystės. Sardinijos kariuomenė neatlaikė Austrijos kontrpuolimo. Pralaimėjusi kelis mūšius ji pasitraukė iš Venecijos respublikos. Savo pajėgas iš Šiaurės Italijos atšaukė Pijus IX, Leopoldas II ir Ferdinandas II. Konservatyvios jėgos ėmė viršų: Ferdinando II šveicarų samdiniai 1848 05 sumušė revoliucionierius Neapolyje. Pagal 1848 08 Salasco paliaubas Sardinijos kariuomenė buvo atitraukta iš Lombardijos, bet Sardinijos karalystėje liko galioti naujoji konstitucija.
Kitose Italijos valstybėse revoliucija tęsėsi. Venecija atsisakė patvirtinti Salasco paliaubas, demokratų spaudžiamas 1849 02 pabėgo ir Neapolio karaliui priklausančioje Gaetos tvirtovėje pasislėpė Leopoldas II. Nepatenkinti Pijaus IX pasitraukimu iš nacionalinio išsivadavimo kovos 1848 11 sukilo Romos gyventojai, popiežius ir jo artimiausias patarėjas kardinolas G. Antonelli pabėgo iš sostinės. Romoje buvo paskelbta respublika, vyriausybės vadovu paskirtas žymus revoliucionierius G. Mazzini. Buvo paskelbta spaudos laisvė, sekuliarizuotas švietimas, pertvarkoma prieglaudos ir kalėjimai, valstiečiams už dyką dalijama Bažnyčios žemė. Įvykių padrąsintas Karolis Albertas atnaujino karą su Austrija. 1849 01 G. Antonelli paprašė katalikiškų Austrijos, Ispanijos ir Neapolio valdovų ir Prancūzijos pagalbos. 1849 03 Novaros mūšyje Austrijos daliniai sumušė Sardinijos kariuomenę, Karolis Albertas atsisakė sosto sūnaus naudai. Austrijos kariuomenė grasino įsiveržti į Popiežiaus srities šiaurinę dalį, Ispanija ir Neapolis – į pietinę. Prancūzijos prezidentas Napoleonas III, siekdamas savo šalies katalikų paramos, nusiuntė kariuomenę į Italiją. Nepaisant Romos respublikos gynybai vadovaujančio G. Garibaldi karinio talento ir jo pastangų, 1849 05 Austrijos, Ispanijos, Neapolio, Prancūzijos kariuomenės sutriuškino Romos respubliką. 1849 07 prancūzai užėmė Romą.
Padariniai
Buvo atkurta popiežiaus valdžia. Paskutinė austrams pasidavė Venecija (1849 08). Italijos valstybių valdovai atšaukė konstitucijų galiojimą, paleido parlamentus, daugelis revoliucionierių (ypač Pietų Italijoje) uždaryti į kalėjimus. Austrijos atsikariautose teritorijose apie 900 žm. nubausti mirtimi, daugelis pasiturinčių revoliucionierių prarado nuosavybę. Nuosaikesnis režimas liko tik Sardinijos karalystėje.