Itãlijos teãtras. Italijos teatro ištakos – liaudies apeigos ir žaidimai, karnavalai, susiję su gamtos ciklais ir žemės darbais. Tradiciniai karnavalai išliko populiarūs viduriniais amžiais ir Renesanso epochoje; išsiskyrė iki šiol rengiami Venecijos karnavalai. Juose pasirodydavo akrobatai, mimai, vykdavo kostiuminės procesijos, komiškos improvizacijos, būdavo dainuojama ir šokama. Bažnyčios iniciatyva 9–13 a. statyta liturginės dramos lotynų kalba. 13 a. Umbrijoje susiklostė laudos – miesto aikštėse atliekamos religinės giesmės, jos pamažu įgavo dialogo formą (žymiausias autorius – Jacopone da Todi). 14–15 a. rengti vadinamieji šventieji vaidinimai (sacre rappresentazioni), kuriems atsirasti turėjo įtakos laudos. Šiems vaidinimams būdingi Biblijos siužetai, mitologiniai motyvai. Vaidinta miesto aikštėje įrengtoje scenoje, kuri buvo konstruojama pagal nustatytą kanoną: apačioje – pragaras, viršuje – rojus, tarp jų – kitos veiksmo vietos. Žymiausi vadinamųjų šventųjų vaidinimų autoriai: F. Belcari (1410–84), L. Pulci, L. de’ Medici.
Renesanso epochoje Italijoje statyta pastoralinės dramos (A. Poliziano, T. Tasso), commedia erudita (vadinamosios mokslingosios komedijos, autoriai L. Ariosto, P. Aretino, N. Machiavelli), tragedijos (G. G. Trissino, 1478–1550), kuriose vaidino mėgėjai (studentai, dvariškiai). 15 a. 8 dešimtmetyje pirmuosius mėgėjų spektaklius surengė Romos humanistas G. P. Leto (1428–97); jis su savo mokiniais lotynų kalba vaidino Plauto ir Terencijaus Afro dramas. Pradėjo steigtis mėgėjų draugijos, į kurias būrėsi amatininkai ir karnavalų juokdariai; žymiausios: Sodininkų, Daržininkų, Virtuozų, Nemirtingųjų, Nugalėtojų. Šie kolektyvai miesto aikštėse ir aristokratų namuose vaidino farsus (ypač populiarūs buvo Venecijoje, Bolonijoje, Mantujoje, Ferraroje). 16 a. pradžioje garsėjo Sienos draugijos – Apkurtintųjų akademija ir Stačiokų kongregacija (abi įkurtos apie 1531–32), kurių nariai buvo ir farsų autoriai, ir atlikėjai. Žymiausių – Stačiokų kongregacijos narių N. Campani (1478–1530) ir aktoriaus bei dramaturgo A. Beolco (apie 1495–1542), pravarde Rudzante, – kūryba paskatino susiformuoti commedia dell’arte. Apie 1570 susiklostė commedia dell’arte pagrindiniai bruožai: kaukės, dialektai, improvizacinis pobūdis, bufonada. Ji buvo glaudžiai susijusi su farsų, aikščių vaidinimais ir miestų karnavalų kaukėmis. Commedia dell’arte vaidino profesionalūs aktoriai, kurių meistriškumą lėmė improvizacinis vaidinimų pobūdis. Commedia dell’arte padarė didelę įtaką Europos teatro raidai.
16 a. pabaigoje atsiradusi opera paskatino teatrų architektūros plėtotę: sukurtas uždaras teatro pastatas, pasagos formos žiūrovų salė, prosceniumo arka, išrasti kulisai, pradėta naudoti perspektyvines dekoracijas, sudėtingą teatro techniką. 1545 S. Serlio veikale Architektūra (d. 2) išskyrė 3 tipų scenovaizdžius – komedijai, tragedijai ir satyrinei dramai. Garsiausi šios epochos teatrai: Teatro Olimpico Vicenzoje (1584, architektai A. Palladio, V. Scamozzi), Medici teatras Uffizi rūmuose Florencijoje (1586, architektas B. Buontalenti, 1531–1608), Teatro Farnese Parmoje (1619, architektas G. B. Aleotti). 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Italijos teatrinis gyvenimas buvo labai įvairus – vaidinta muzikiniai, lėlių, commedia dell’arte spektakliai. Šviečiamojo amžiaus idėjų veikiamas dramaturgas C. Goldoni reformavo Italijos teatro komedinę vaidybą; išplėsta aktoriaus amplua, siekta kurti individualizuotus, psichologiškai pagrįstus charakterius. Žymiausi aktoriai: A. G. Sacchi (1708–88), C. Darbesas (1710–78), A. C. Collalto-Mattiuzzi (1717–78), G. Medebach (1723–61), C. Bresciani (apie 1728–80).
S. Serlio scenovaizdis komedijai (raižinys iš knygos Architektūra d. 2 1545, Nacionalinė biblioteka Milane)
18 a. antroje pusėje su C. Goldoni polemizavo dramaturgas C. Gozzi, kuris siekė atgaivinti improvizacinį komedijos pobūdį. Italų dramaturgijos plėtotė pagyvino šalies teatrinį gyvenimą – Romoje, Milane, Neapolyje, Florencijoje, Genujoje, Turine, Bolonijoje įkurta naujų teatro trupių.
18 a. pabaigoje prasidėjęs nacionalinio išsivadavimo judėjimas (risordžimentas) turėjo įtakos romantizmo dramaturgijai ir teatrui. Svarbiausi romantikų siužetai, pagrįsti istorija ir mitologija, italų dramaturgų kūryboje įgavo politinį atspalvį. 1807 Milane įkurtas pirmasis Italijos valstybinis teatras, kuriame statyta romantikų V. Monti, U. Foscolo, A. Manzoni, S. Pellico kūriniai. Romantizmo laikotarpio vaidybai būdinga daininga deklamacija, kanoniškos pozos ir gestai. Aktorius G. Modena sukūrė naują vaidybos stilių, kuriam būdinga paprastumas ir realistiškumas, atsisakyta aktorių premjerų, siekta kurti aktorių ansamblį. Žymiausi šio laikotarpio aktoriai – tragikai A. Ristori, E. F. Rossi, T. Salvini.
19 a. antroje pusėje Italijos kultūra išgyveno sąstingį, teatro artistai nuolat gastroliuodavo užsienyje, žymūs aktoriai vaidino klajojančiosiose trupėse (di giro), jų vaidyba meistriškumu labai skyrėsi nuo kitų atlikėjų. Buvo populiarios melodramos (P. Giacometti, 1816–82) ir buitinės komedijos (P. Ferrari, 1822–89). 1870 įkurta Milano teatro akademija, 1886 – Nacionalinis dramos teatras (Teatro Drammatico Nazionale) Romoje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje statyti verizmo (G. Vergos), natūralizmo (É. Zola, G. Hauptmanno) atstovų kūriniai, G. D’Annunzio ir S. Benelli (1877–1949) pjesės. Žymiausi aktoriai: E. Novelli (1851–1919), E. Zacconi, E. Duse, V. Talli (1858–1928).
19 a. antroje pusėje susiklostė specifinė teatro rūšis – dialektinis teatras (jam įtakos turėjo verizmo estetika ir 1860 suvienytos šalies sritys). Jis išpopuliarėjo Sicilijos saloje, Neapolyje, Venecijoje, Milane, Pjemonto srityje. Iš commedia dell’arte dialektinis teatras perėmė improvizacinį vaidybos pagal scenarijų pobūdį, bufonados priemones, kaukes. Spektakliai buvo vaidinami vietiniais dialektais. Statyta V. Bersezio (1828–1900), G. Gallinos (1852–97) pjesės. Žymiausi aktoriai: A. Petito (1822–76), E. Ferravilla (1846–1916), E. Scarpetta (1853–1925), G. Grasso (1873–1930).
20 a. pradžioje futurizmo ideologai (F. T. Marinetti ir kiti) manifestuose pasisakė prieš akademinį teatrą, to meto teatro žanrus. Skelbta, kad reikia atsisakyti aktoriaus (jis turėtų atlikti marionetės vaidmenį), žodžio (pakeisti jį plastinėmis kompozicijomis ir scenografijos priemonėmis). Futuristai parengė dirvą L. Pirandello dramaturgijai. 1936 teatrologas S. D’Amico (1887–1955) Romoje įkūrė Dramos meno akademiją (Accademia d’Arte Drammatica), kurioje rengti aktoriai ir režisieriai. Buvo populiarios klajojančiosios trupės, bet jos veikdavo trumpai. 20 a. 3 dešimtmetyje Romoje aktorius ir režisierius V. Talli įkūrė teatro trupę, kurios narių individualus vaidybos stilius padėjo įgyvendinti režisūrinį spektaklio sumanymą. Įkurtas Eksperimentinis nepriklausomųjų teatras (Teatro Sperimentale degli Indipenti, veikė 1922–30, 1931–36, vadovas A. G. Bragaglia, 1890–1960), kuriame statytos J. Giraudoux, A. Schnitzlerio, F. T. Marinetti pjesės. Žymiausi 20 a. pirmos pusės aktoriai: seserys Irma (1867–1962) ir Emma (1872–1965) Gramaticos, R. Ruggeri (1871–1953), M. Benassi (1891–1957), G. Cervi (1901–74).
Po II pasaulinio karo Italijos teatro veikla išsiplėtė. Didelę įtaką darė neorealizmo srovė – jos kūrėjai režisieriai L. Visconti (vadinamas pirmuoju Italijos teatro režisieriumi), V. De Sica, dramaturgas ir režisierius E. De Filippo kūrė ir teatro spektaklius. Kaip priešprieša įsivyravusiems komerciniams vaidinimams atsirado municipaliniai nuolatiniai teatrai (teatro stabile) – Romoje, Turine, Genujoje, Paduvoje, Venecijoje, Florencijoje. Žymiausias teatras – Piccolo Teatro di Milano, jį 1947 įkūrė režisierius G. Strehleris ir vadybininkas P. Grassi (1919–81); 1951 prie teatro įkurta vaidybos mokykla. Atsirado nepriklausomų privačių trupių (vadovavo aktoriai R. Morelli, 1908–76, ir P. Stoppa, 1906–88, režisierius G. De Lullo, 1921–81, aktoriai A. Proclemer, 1923–2013, ir G. Albertazzi).
spektaklio Restoranas „Keturi metų laikai“ scena (2012, režisierius ir dailininkas R. Castellucci; Avignono festivalis)
20 a. 7–8 dešimtmetyje Italijos teatre reiškėsi nauja režisierių ir aktorių karta (L. de Berardinisas, 1940–2008, C. Cecchi, g. 1942, A. Perlini, 1947–2017, G. Barberio Corsetti, g. 1951), dažniausiai statyta eksperimentiniai spektakliai. Žymiausias politinio teatro atstovas D. Fo savo režisuotuose spektakliuose naudojo improvizacijos ir bufonados priemones. 1968 su žmona aktore F. Rame (1929–2013) Milane jis įkūrė teatro trupę Nuova Scena, vėliau vadovavo teatro trupei La Comune. Žymiausi šio laikotarpio aktoriai: R. Ricci (1899–1978), S. Ferrati (1906–82), S. Randone (1906–91), E. Maltagliati (1908–86), T. Carraro (1910–95), M. Morretti, G. Santuccio (1911–89), L. Adani (1913–96), L. Brignone (1913–84), V. Gassmanas, R. Valli (1925–80), E. M. Salerno (1926–94), A. M. Guarnieri (1934–2006). Žymiausi režisieriai: O. Costa (1911–99), E. Giannini (1912–90), A. Brissoni (1913–80), L. Squarzina, F. Enriquez (1927–80), M. Scaparro (g. 1932), G. Cobelli (1933–2012), L. Ronconi, C. Bene, G. Lavia (g. 1942), R. Castellucci (g. 1960).
Spoleto rengiamas festivalis Du pasauliai (1958 įkūrė kompozitorius G. C. Menotti, iki 1967 jo meno vadovas), Venecijos bienalėje – tarptautinis teatro, Veronoje – W. Shakespeare’o, Arezzo – tarptautinis vienaveiksmių pjesių festivalis, festivaliai rengiami ir Romoje, Gibellinoje, Taorminoje.
Lietuvių režisierius E. Nekrošius pastatė spektaklius: A. Čechovo Žuvėdra (2000, su École des Maîtres aktoriais) ir Ivanovas (2002, Teatro Argentina Romoje), G. Verdi operą Makbetas (2002, Teatro del Maggio Musicale Fiorentino Florencijoje ir Teatro Massimo di Palermo Palerme). 2001–05 gastroliavo jo teatras Meno fortas.
Lėlių teatras. 15–16 a. Italijos teatro lėlininkai vaidino komiškas sceneles, misterijų perdirbinius, pagal commedia dell’arte scenarijus. 17 a. išpopuliarėjo marionečių vaidinimai, 18 a. pjeses lėlių teatrui rašė C. Goldoni. 17–18 a. lėlių teatre statyti muzikiniai spektakliai, veikė privatūs lėlių teatrai aristokratų rūmuose. 19 a. 9 dešimtmetyje Italijoje buvo daugiau kaip 400 lėlių teatrų. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje kai kurie jų tapo stacionarūs. 19 a. vaidinimai įgavo politinį satyrinį atspalvį, todėl lėlininkai dažnai persekioti. Neapolyje veikė Donnos Peppos lėlių teatras, iš kurio kilo Sicilijos lėlių teatras (Sicilian Opera dei Pupi). Šio teatro pagrindiniai veikėjai buvo prabangius drabužius dėvintys kariai, kurie demonstruodavo fechtavimo meną. Repertuarą sudarė legendos apie paladinus. Tekstas būdavo improvizuojamas pagal scenarijų. Vienas vaidinimų ciklas trukdavo 5–6 mėnesius. Pasibaigus spektakliui būdavo pasakojamas kito vakaro spektaklio turinys. Žymiausi Sicilijos teatro lėlininkai – G. Greco (1813–74) ir jo vaikaičiai A. ir E. Greco. Žymiausi italų lėlių teatrai: Mažylių teatras (Teatro dei Piccoli, 1913 Romoje įkūrė V. Podrecca), Opera dei Burattini (įkurtas 1947 Romoje).
L: C. Molinari Lo spettacolo drammatico nei momenti della sua storia dale origini ad oggi Milano 1975; M. Apollonio Storia del teatro italiano 2 V Firenze 1981; S. Carandini Teatro e spettacolo nel Seicento Bari 1990; S. D’Amico Storia del teatro drammatico 8 V Roma 1991.
Italijos kultūra
Italijos konstitucinė santvarka
Italijos partijos ir profsąjungos