italikų kalbos

itãlikų kabos, indoeuropiečių mirusių kalbų grupė.

Paplitimas

Vartotos daugiausia Vidurio ir Pietų Italijoje. Artimos keltų kalboms.

Istorija

Manoma, italikų prokalbe kalbėjusios indoeuropiečių gentys į Apeninų pusiasalį atsikraustė nuo Reino ir Dunojaus aukštupių baseinų antrame tūkstantmetyje prieš Kristų: pirmiausia lotynai (apie 2000 pr. Kr.), vėliau oskai (apie 1500 pr. Kr.) ir umbrai (apie 1200 prieš Kristų). Šių genčių kalbos iš italikų kalbų geriausiai žinomos. Oskų kalba kalbėta dideliuose plotuose į pietus nuo Lacijaus (kai kur, bent Pompėjoje, vartota ir 1 amžiuje). Išliko apie 250 įrašų (5 a. pr. Kr.–1 a.), dauguma jų rasti Kampanijoje.

Šiaurės ir Vidurio Italijoje, į rytus nuo etruskų, vartota umbrų kalba, žinoma iš negausių įrašų ir vadinamųjų Iguvijaus (italų kalba Gubbio, miestas Umbrijoje) lentelių (daugiau kaip 4000 žodžių, seniausios jų, matyt, iš 5 a. prieš Kristų). Tarpinės tarp oskų ir umbrų sabelų (ekvų, marucinų, pelignų, vestinų, volskų) tarmės bei kalbos išnyko (buvo sulotynintos) paskutiniais dešimtmečiais prieš Kristų.

Lotynų kalba iš pradžių buvo kalbama nedideliame plote, t. y. Lacijuje. Kaip Romos Respublikos kalba lotynų kalba išplito Apeninų pusiasalyje, t. p. kituose nukariautuose kraštuose (Egipte, Galijoje, Ispanijoje, Kartaginoje, Sicilijoje ir kitur), vėliau – visoje Romos imperijoje. Žlugus Romos imperijai iš šnekamosios lotynų kalbos tarmių susidarė atskiros romanų kalbos. Rašomoji lotynų kalba viduriniais amžiais tapo Vakarų Europos bendrąja rašto kalba. Nuo 16 a. pamažu išstumta Europos tautų gyvųjų kalbų, liko diplomatijos (iki 18 a.), universitetų dėstomoji, iš dalies mokslo (iki 19 a.), Katalikų Bažnyčios oficialioji kalba. Seniausi lotynų kalbos paminklai iš 6 a. pr. Kr., romėnų literatūra kurta nuo 3 a. prieš Kristų. Rašmenis italikų kalba pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje per etruskus perėmė iš Apeninų pusiasalyje gyvenusių vakarų graikų (dorėnų).

L: G. Devoto Gli antichi Italici Firenze 1952; V. Pisani Le lingue dell’ Italia antica oltre il latino Torino 1964; G. R. Solta Zur Stellung der lateinischen Sprache Wien 1974.

1124