D’Este vilos ir parko Tivoli vaizdas (nežinomo autoriaus raižinys, 16 a.?)
itãliškasis párkas, renesánsiškasis párkas, parko tipas, susiformavęs Renesanso epochoje Italijoje. Išsirutuliojo iš viduriniams amžiams būdingo uždaro sodo hortus conclusus. Jam susiklostyti įtakos turėjo amžininkų žavėjimasis antikos menu, atrasti nauji perspektyvos ir geometrijos dėsniai, architekto D. Bramante’s sukurtas Belvederio rūmų parkas Vatikane (1504, neišliko). Taisyklingo, architektoniško itališkojo parko komponavimo pagrindinis principas – vienas nuo kito atskirti stačiakampiai arba kvadratiniai plotai, simetriškai išdėstyti aplink kompozicijos ašį, kuri veda link parko svarbiausio akcento – vilos.
Piccolomini rūmų Pienzoje parkas (16 a.)
Parko pagrindinę ašį (taką) statmenai (dažniausiai išilgai šlaito) kerta skersiniai takai, kurių susikirtimuose ir galuose išdėstyti kompozicijos akcentai (skulptūros, vazos, suolai). Itališkasis parkas dažniausiai terasinis. Terasos sutvirtintos atraminėmis sienomis, apjuostos špaleriais, baliustradomis, sujungtos dekoratyviais laiptais, rampomis. Itališkajame parke susiklostė parteris, bosketas, plito grotos, nimfėjai, labirintai. Daugiausia sodinta visžaliai saikingai genimi arba laisvai grupėmis augantys medžiai, t. p. gėlės. Gausiai naudoti vandens įrenginiai – fontanai, kaskados, baseinai.
Žymesni itališkieji parkai: vilos d’Este Tivoli (16 a., architektas P. Ligorio), vilos Lante Bagnajoje (prie Viterbo, pradėta 1566, architektas G. B. da Vignola). Itališkasis parkas turėjo įtakos prancūziškojo parko ir angliškojo parko raidai.
L: I. M. Daujotaitė Kraštovaizdžio architektūros pagrindai Vilnius 1998; E. Kluckert European Garden Design: From Classical Antiquity to the Present Day Cologne 2000.
2225