itãlų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos romanų grupei. Italijos, San Marino valstybinė kalba, Šveicarijos (kartu su vokiečių, prancūzų, retoromanų), Vatikano (kartu su lotynų) viena oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Albanijoje, Korsikoje (Prancūzija), Maltoje, Slovėnijoje ir Kroatijoje (Adrijos jūros pakrantėje), Italijos buvusiose kolonijose Afrikoje (Eritrėjoje, Etiopijoje, Libijoje, Somalyje), italų išeivijos bendruomenių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Belgijoje, Lotynų Amerikos šalyse ir kitur. Kalbančiųjų iš viso apie 67 894 920, iš jų Italijoje 59 mln. (2012).
Italų kalba pradėjo išsiskirti iš lotynų kalbos 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje. Pirmasis rašytinės kalbos paminklas – Cassino liudininkų parodymai (Placiti Cassinesi 960–63). Rašomoji bendrinė kalba formavosi 14 a. Toskanos regiono tarmės pagrindu (iš šio regiono kilę Dante, G. Boccaccio, F. Petrarca; be to, Florencija tuo laikotarpiu tapo vienu svarbiausių kultūros centrų). Pirmąją gramatiką 1516 išleido G. F. Fortunio. Italų kalbai būdinga tarmių įvairovė (daugiau kaip 100). Dėl politinių priežasčių šnekamoji bendrinė kalba pradėjo formuotis vėlai, t. y. nuo 19 a. antros pusės. Italų kalbai būdinga geminatų ir paprastų priebalsių priešprieša (fatto ‘faktas’, fato ‘lemtis’), žodžiai dažniausiai baigiasi balsiu. Tarimas artimas rašybai, kirčio vieta nepastovi. Žodžių tvarka gana laisva. Sudėtinga veiksmažodžių sistema. Daugiausia skolinių iš prancūzų, ispanų, anglų kalbų. Vartojami lotyniškieji rašmenys.
italų rašytinės kalbos pirmasis dokumentas Cassino liudininkų parodymai (Placiti Cassinesi 960–963)
Italų kalba dėstoma Lietuvos kai kuriose vidurinėse ir aukštosiose (Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universitete) mokyklose. Išleista V. Petrausko Italų–lietuvių kalbų žodynas / Dizionario italiano–lituano (1983 32002), L. Limantaitės Italų–lietuvių ir lietuvių–italų kalbų žodynas (2002), S. M. Lanzos Lietuvių–italų kalbų žodynas (2003).
169