tempis, įtempmas, deformuojamo kietojo kūno vidinių jėgų, atsiradusių nuo išorinių poveikių, intensyvumas. Matuojamas paskaliais. Reiškiamas vektoriumi, kurio kryptis atitinka ties nagrinėjamuoju pjūvio tašku veikiančių vidinių jėgų kryptį, o didumas prilygsta vidutinei vidinei jėgai, tenkančiai ploto vienetui. Dažniausiai nagrinėjamos šio vektoriaus komponentės – normalinis įtempis (σ), veikiantis pjūvio normalės kryptimi, ir tangentinis įtempis (τ), veikiantis pjūvio plokštumoje. Per kūno tašką einančiose plokštumose veikiančių įtempių didumas skirtingas. Jų visumą apibūdina įtempių būvis, kuris gali būti išreikštas devyniomis įtempių reikšmėmis bet kuriose trijose statmenose plokštumose (kiekvienoje – po normalinį įtempį ir dvi tangentinių įtempių komponentes). Ties kiekvienu tašku yra trys statmenos (svarbiausios) plokštumos, kuriose nėra tangentinių įtempių, o įtempių būvis reiškiamas tose plokštumose veikiančių normalinių (svarbiausių) įtempių trimis reikšmėmis. Įtempių būvis vienašis (linijinis), kai tik vieno svarbiausio įtempio reikšmė nelygi nuliui, dviašis (plokštuminis), kai tokių reikšmių yra dvi, triašis (erdvinis), kai tokių reikšmių yra trys. Nuo įtempių didumo priklauso konstrukcijos stiprumas; stiprumo sąlygos yra nelygybės, apribojančios pačius įtempius arba jų funkcijas.
802