Ivan Franko
Franko Ivan (ukr. Іван Франко; Ivanas Frankò) 1856 08 27Nahujevyčiai (dabar Ivan Franko, Lvovo sr.) 1916 05 28Lvovas, ukrainiečių rašytojas. Žymiausias 19 a. pabaigos–20 a. pradžios ukrainiečių rašytojas. Filos. dr. (1893). Rašė ukrainiečių, lenkų, vokiečių kalbomis. 1891 baigė Černivcų universitetą. Dalyvavo darbininkų judėjime, parašė socialistinių brošiūrų. Už politinę veiklą kalintas.
Eilėraščių rinkiniuose Nuvytę lapai (Ziv’jale lystja 1886), Mano Izmaragdas (Mij Izmaragd 1897), Sielvarto dienomis (Iz dniv žurby 1900) vyrauja filosofiniai ir meilės motyvai, rinkinyje Nuo viršūnių ir žemumų (Z veršyn i nyzyn 1887) – tautinio atgimimo ir socialinės temos. Eilėraštis Himnas (Gimn, kitas pavadinimas Amžinas revoliucionierius / Vičnij revoljuciner) tapo Ukrainos tautinio atgimimo himnu, daugelis eilėraščių – dainomis. Poemose Kaino mirtis (Smert′ Kajina 1889), Laidotuvės (Pochoron 1899), Ivanas Vyšenskis (1900), Mozė (Mojsej 1905) remdamasis Biblijos, ukrainiečių istorijos siužetais I. Franko plėtojo tautos istorinio likimo temą.
Ivan Franko
Ivan Franko
Prozoje realistiškai pavaizdavo 19 a. antros pusės Galicijos darbininkų (dažniausiai kilusių iš kaimo) gyvenimą, kapitalistinių santykių formavimąsi (apsakymų rinkinys Boa constrictor 1878, apysaka Borislavas juokiasi / Boryslav smijet′sja 1882), romantiškai aprašė ukrainiečių kovas su totoriais (apysaka Zacharas Berkutas / Zachar Berkut 1883), nagrinėjo Galicijos politinį gyvenimą, ukrainiečių ir lenkų inteligentijos santykius (apysakos Lelis ir Polelis / Lel′ i Polel′ 1887, Susikertantys takai / Perechresni stežky 1890), atskleidė moters, visuomenės dorovės problematiką (apysaka Šeimos židiniui / Dlja domašn′ogo vognyšča 1892), dvasininkijos vaidmenį (apysaka Visuomenės pamatai / Osnovy suspil′nosti 1894). Parašė pjesių (Pavogtoji laimė / Ukradene ščastja 1894, lietuvių kalba pastatyta 1949, 1956).
Paskelbė ukrainiečių literatūros istorijos (Narys istoriji ukrajins′ko-rus′koji literatury 1890), etnografijos, filosofijos, estetikos veikalų. I. Franko bendravo su J. Adomaičiu-Šernu, J. Šliūpu, J. Basanavičiumi. I. Franko kūrybos vertimai spausdinti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje lietuvių spaudoje (žurnale Ūkininkas, laikraščiuose Vienybė lietuvninkų, Vilniaus žinios, Viltis, žurnale Vaivorykštė ir kitur). Išleista I. Franko apysaka Ant dugno (1906), apsakymų rinkinys Geras uždarbis (1948), Borislavo apsakymai (1954), Mikitičiaus ąžuolas (1956).
I. Franko antkapinis paminklas Lyčakivo kapinėse Lvove
P: T. Ševčenka, I. Franko, L. Ukrainka Eilėraščiai, poemos, drama Vilnius 1988.
546