Šmeliov Ivan (rus. Иван Шмелёв, Ivanas Šmeliòvas) 1873 10 03Maskva 1950 06 24Paryžius (2000 perlaidotas Maskvoje), rusų rašytojas.
1894–98 Maskvos universitete studijavo teisę. 1917 džiaugsmingai sveikino Vasario revoliuciją, bet nepripažindamas Spalio perversmo nuo 1918 gyveno Aluštoje. 1920 bolševikams be teismo sušaudžius sūnų – Savanorių armijos sužeistą karininką – ir po kitų matytų masinių žudynių I. Šmeliovas 1922 pasitraukė į užsienį, nuo 1923 gyveno Paryžiuje. Čia aktyviai bendradarbiavo rusų emigrantų periodinėje spaudoje, išleido apie 20 knygų. Jose kritikavo liberaliąją inteligentiją, kurios idėjos sugriovė vadinamąją šventąją Rusiją.
Ivan Šmeliov
Kūryba
Ankstyvuosiuose apsakymuose, apysakoje Pilietis Ukleikinas (Graždanin Uklejkin 1907), romane Žmogus iš restorano (Čelovek iz restorana 1911) atsispindi I. Šmeliovo demokratinės pažiūros, vaizduojamas Rusijos visuomenės įvairių sluoksnių gyvenimas.
Svarbiausi kūriniai: epopėja Mirusiųjų saulė (Solnce mjortvych), apysaka Akmens amžius (Kamennyj vek, abi 1924), Krymo apsakymai (Krymskie rasskazy 1924–36; visi kūriniai apie bolševikų žudynes Kryme), autobiografiniai lyriniai romanai Meilės istorija (Istorija ljubovnaja 1927), Viešpaties vasara (Leto Gospodne 1933, apie vaikystės ir jaunystės metus Maskvoje).