Ivano-Frankivsk (Івано-Франківськ, Ivãno Frankvskas), iki 1962 Stanislav (Stanislãvas), miestas Ukrainos vakaruose, Karpatų priekalniuose; Ivano-Frankivsko srities centras.
Ivano-Frankivsko vaizdas iš viršaus (2019)
237 700 gyventojų (2020). Ivano‑Frankivskas įsikūręs Solotvynos Bystryco ir Nadvirnios Bystrycios tarpupyje (Dniestro baseinas). Oro uostas. Mašinų gamyba, metalo apdirbimas, lokomotyvų remontas, chemijos, odos, siuvimo, medienos apdirbimo, baldų, statybinių medžiagų, maisto pramonė. Priekarpatės (iki 1992 pedagoginis institutas), Naftos ir gamtinių dujų universitetai, medicinos akademija. Ukrainiečių muzikinis dramos, lėlių, folkloro teatrai. Filharmonija. Kraštotyros, meno, Priekarpatės literatūros muziejai.
Architektūra
17 a. tvirtovės liekanos. Rotušė (pastatyta 1695, 1868 sudegė, 1870 atstatyta, 1932 perstatyta). Baroko stiliaus sakraliniai pastatai: Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (pradėta 1662, pašventinta 1703), unitų katedra (pradėta 1713, iki 1850 jėzuitų bažnyčia), armėnų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (1742–62).
Istorija
Įkurtas 1662 Zablotovo kaimo (pirmąkart paminėtas 1437) vietoje. Didikų Potockių nuosavybė, Stanisławo Reweros Potockio garbei pavadintas Stanislavu (lenkiškai Stanisławów). 1663 gavo miesto teises. 17 a. amatų ir prekybos centras, čia susidarė didelės armėnų ir žydų bendruomenės.
1772–1918 priklausė Austrijai. Nuo 1850 (faktiškai nuo 1885) unitų vyskupijos centras. 1918–19 Vakarų Ukrainos liaudies respublikos sostinė.
1919–39 priklausė Lenkijai; vaivadijos centras. 1939 užimtas SSRS kariuomenės ir perduotas Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1941–44 okupuotas Vokietijos; 1941 07 ir 10 sušaudyta daug žydų (1939 jų buvo apie 30 000, apie 41 % gyventojų), 1941–42 veikė getas.
1962 miestas pavadintas ukrainiečių rašytojo Ivano Franko vardu. 20 a. antroje pusėje išsiplėtė, tapo vienu Vakarų Ukrainos ekonomikos ir kultūros centrų.
Stanisławów; Ivano Frankovskas