Ivãno III teisýnas, pirmasis bendras rusų įstatymų rinkinys, 1497 patvirtintas Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Bajorų dūmos. Turėjo didelę reikšmę įveikiant feodalinį susiskaldymą, centralizuojant rusų valstybę, kuriant bendrąją rusų teisę. Ivano III teisyno šaltiniai: teisės rinkinys Rusų tiesa, Pskovo teisminis raštas, įstatų raštai, didžiojo kunigaikščio įsakai, paprotinė teisė.
Ivano III teisynas įtvirtino valdančiųjų luomų privilegijas, nustatė vienodą datą (Šv. Jurgio dieną – balandžio 23) valstiečiams pereiti iš vienos žemės į kitą (prasidėdavo ir baigdavosi tarnavimo pas ūkininkus laikas), reglamentavo ir kai kuriuos turtinius santykius, nors kai kurie civilinės (ypač prievolinės) teisės dalykai buvo reglamentuoti menkiau nei Rusų tiesoje. Ivano III teisynas apėmė ir baudžiamosios teisės bei proceso normas, pvz., reguliuojančias kovą su nusikaltimais, išplėtė nusikalstamų veikų sąrašą: valstybiniai nusikaltimai (vadinamoji kramola), šventvagystė, plėšimas, šmeižtas, suformulavo naujus nusikaltimo ir ypač pavojingo nusikaltimo apibrėžimus. Siekiant įbauginti nusikaltėlius, buvo griežtinamos kūno (numatyta mirties bausmė, plakimas rimbu ir kitos) ir mažinamos turtinės bausmės. Nustatyta bendra valstybinių teismų sistema, jų kompetencija, reglamentuotos teismo rinkliavos. Teismuose įtvirtintas inkvizicinis procesas.
Ivano III teisynas galiojo iki Ivano IV teisyno visoje tuometinės Rusijos teritorijoje.
1553