įvardis

vardis, žodžių, nurodančių daiktus arba ypatybes ir turinčių giminės, skaičiaus, linksnio kategorijas, klasė. Įvardžiai yra deiktiniai žodžiai: jie neįvardija daikto ar ypatybės, skirtingame kontekste tas pats įvardis gali nurodyti skirtingą daiktą ar ypatybę. Daugelis įvardžių yra iš indoeuropiečių senovės paveldėti žodžiai, jų galūnės iš dalies kitos negu vardažodžių. Įvardžiams būdingas supletyvizmas, pvz., įvardžių àš, tù linksniai sudaryti iš skirtingų žodžių kamienų: aš, man‑, mes, mūs‑, mum‑. Vieni įvardžiai pavaduoja daiktavardžius (daiktavardiškieji, pvz., àš, tù, js, j, kàs), kiti – būdvardžius (būdvardiškieji, pvz., tóks, ‑ià, šióks, ‑ià, anóks, ‑ia), dalis atlieka abi funkcijas (pvz., tàs, tà, kurs, ‑, nė venas, ‑à). Giminėmis kaitomi įvardžiai vadinami gimininiais (js, j, tàs, tà), nekaitomi – negimininiais (àš, tù, savs, kàs). Gimininiai turi vyriškosios ir moteriškosios, dalis – ir daiktavardiškai vartojamas bevardės giminės formas (tàs, tà, ta, štas, ‑à, šta), kurios nurodo apibendrintus reiškinius ir yra derinamos su būdvardžių bevardės giminės formomis (visa tai gražu). Dauguma įvardžių turi 2 skaičius – vienaskaitą ir daugiskaitą, asmeniniai – ir dviskaitą (àš, mẽs, mùdu, mùdvi, tù, js, jùdu, jùdvi). Iš senovės asmeninių įvardžių àš, tù daugiskaitos reikšmė specifinė: mẽs reiškia ne àš + àš, bet àš + tù, js, js, j, jiẽ, jõs, o js – ne tik tù + tù, bet ir tù + js, j, jiẽ, jõs. Daugiskaitos formų neturi įvardžiai savs, kàs, niẽkas, kažkàs. Gimininių įvardžių linksniavimas skiriasi nuo daiktavardžių linksniavimo 4 linksnių galūnėmis: vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko (tám stãlui) ir vietininko (tamè stalè), daugiskaitos vardininko (tiẽ stala) ir naudininko (tems staláms). Lietuvių kalboje gimininių įvardžių linksniavimą perėmė ir būdvardžiai, latvių – dar ir daiktavardžiai.

Lietuvių kalbos įvardžiai pagal reikšmę galima skirti į 5 grupes: asmeniniai, klausiamieji ir santykiniai, parodomieji, neapibrėžiamieji, pabrėžiamasis. Asmeniniai nurodo asmenis kalbėtojo atžvilgiu (àš – kalbantysis, tù, támsta, pàts, ‑ – pašnekovas, js, j – asmuo arba daiktas, apie kurį kalbama). Prie jų šliejasi vad. sangrąžinis Δ savs, nurodantis asmens santykį su pačiu savimi, ir savybiniai įvardžiai (manàsis, ‑óji, tavàsis, ‑óji, savàsis, ‑óji), nurodantys daikto priklausymą asmeniui. Klausiamieji ir santykiniai įvardžiai (kàs, katràs, ‑à, kóks, ‑ià, kurs, ‑, keliñtas, ‑à ir kt.) nurodo daiktą, reiškinį, ypatybę, apie kuriuos klausiama, arba prijungiamajame sakinyje nukreipia šalutinio dėmens turinį į pagrindinį ar kt. šalutinius dėmenis. Parodomieji (tàs, tà, štas, ‑a, tóks, ‑ià ir kt.) nurodo apibrėžtą, žinomą daiktą arba ypatybę. Neapibrėžiamieji, nurodantys neapibrėžtą, nežinomą daiktą arba ypatybę, skirstomi į 3 pogrupius: nežymimieji (kažkàs, kažkóks, ‑ià, bet kàs), atskiriamieji (ktas, ‑à, kitóks, ‑ia ir kt.; nurodo neapibrėžtus, nuo kitų atribotus daiktus ar ypatybes), apibendrinamieji teigiamieji (vsas, ‑à, kiekvenas, ‑à) ir neigiamieji (niẽkas, nė venas, ‑à, jóks, ‑ià), nurodantys neapibrėžtus apibendrintus daiktus, reiškinius ar ypatybes. Pabrėžiamasis įvardis pàts, ‑ nurodo, kad veiksmą atlieka veikėjas be kitų pagalbos (Vilius jaučia ir pats, kad jis yra kitokio būdo), arba pabrėžia nurodomąjį daiktą ar ypatybę (Saulė buvo pačiame dangaus viduryje). Tam tikri parodomieji, savybiniai ir asmeninis įvardis jis, ji turi įvardžiuotines formas (tasa, tóji, manàsis, ‑óji, jisa, jóji). Daugelis įvardžių yra neišvestiniai žodžiai (àš, tù, js, j, tàs, tà ir kt.). Yra vedinių su priesagomis (jóks, ‑ia), sudurtinių (kažkàs), samplaikinių (bet kàs, kas nórs).

L: Lietuvių kalbos gramatika t. 1 Vilnius 1965; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorinė gramatika t. 2 Vilnius 1981; A. Valeckienė Lietuvių kalbos gramatinė sistema: Giminės kategorija Vilnius 1984; A. Rosinas Baltų kalbų įvardžiai Vilnius 1988; A. Rosinas Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai Vilnius 1996; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius ³1997.

961