įvardžiuotinės formos

įvardžiúotinės fòrmos, kokybinių būdvardžių, atributinių dalyvių, kelintinių skaitvardžių, tam tikrų parodomųjų ir savybinių įvardžių formos, pagal funkciją santykiaujančios su tų pačių žodžių paprastosiomis formomis. Sudaromos iš paprastųjų prie jų galūnės pridedant įvardžio js, j (< *o‑) atitinkamų linksnių formas (gẽras + jis > geràsis, gẽro + jo > gẽrojo, gerá(m) + jam > gerájam ir kitos). Iš indoeuropiečių kalbų įvardžiuotinės formos sudaromos tik baltų ir slavų kalbose. Daugelio slavų kalbų įvardžiuotinės formos nebeturi savo specifinių semantinių funkcijų, jų vartosena nuo paprastųjų skiriasi tik sintaksine funkcija. Panašią į įvardžiuotinės formos apibrėžiamąją funkciją turi iš to paties indoeuropiečių *o‑ kilę indų ir iranėnų kalbų įvardžiai (pvz., Avestoje įvardis yō vartojamas kaip žymimasis artikelis prie daiktavardžių ir būdvardžių). Lietuvių kalbos įvardžiuotinės formos išlikusios geriausiai. Būdvardžių ir dalyvių įvardžiuotinės formos su paprastosiomis sudaro morfologinę apibrėžtumo/neapibrėžtumo kategoriją, kur įvardžiuotinės formos yra žymėtas narys – žymi apibrėžtą, žinomą daiktą, paprastosios – nežymėtas, tik parodo daikto ypatybę, apibrėžtumo nežymi (plg. Apsivilk žaliąja suknele – tam tikra mums žinoma suknele, ir Apsivilk žalia suknele – bet kokia žalios spalvos suknele). Daiktai apibrėžiami iš kitų išskiriant pagal didžiausią žymimos ypatybės kiekį (didžioji auditorija), priešingas daiktų ypatybes (senasis ir naujasis kelias), specifinę išskiriamąją ypatybę (dirbamoji žemė) arba nurodant iš anksčiau žinomo daikto ypatybę (stebuklingasis žiburys, kai žinoma, kad jis stebuklingas). Pagal tuos pačius išskyrimo būdus įvardžiuotinės formos žymi ir daiktų rūšį (kartieji pipirai). Be apibrėžiamosios, turi ir pabrėžiamąją funkciją – žymi būdingą ypatybę ar ypatybės gausumą ir dažnai vartojamos meninėje kalboje (jaunasis bernelis, žalioji girelė, mano mergelė eikliųjų (labai eiklių) žingsnelių). Įvardžių ir skaitvardžių įvardžiuotinės formos dažniausiai turi tik pabrėžiamąją funkciją (pabrėžiamas, iškeliamas žymimasis daiktas ar skaičius); parodomųjų įvardžių ir asmeninio js vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko įvardžiuotinės formos ir sudaromos su pabrėžiamąja dalelyte ‑ai (tasa, jisa). Pagal funkciją lietuvių kalbos paprastųjų ir įvardžiuotinių formų apibrėžtumo/neapibrėžtumo sistema atitinka vadinamųjų artikelinių kalbų žymimųjų ir nežymimųjų artikelių vartojimą (vokiečių žymimieji der, die, das, nežymimieji ein, eine, anglų žymimasis the, nežymimasis a).

L: A. Valeckienė Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas / Literatūra ir kalba Vilnius 1957; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai Vilnius 1957; A. Valeckienė Apibrėžtumo/neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė / Lietuvių kalbotyros klausimai 1986 t. 25; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius ³1997.

961