įvẽsdinimas (lot. intromissio, gudų k. uviazanje), juridinė turto valdymo perdavimo procedūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įvedimas į nekilnojamojo ir kilnojamojo turto amžiną arba laikiną valdymą.
Būdavo atliekama Lietuvos didžiojo kunigaikščio nurodymu arba teismo sprendimu.
Įvesdinimo procedūrą reglamentavo jau Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), ypač detaliai – Trečiasis Lietuvos Statutas (1588).
Įvesdinimas tapdavo teisėtu, jei procedūrą pagal įvesdinimo raštą atlikdavo pareigūnas (vaznys), dažniausiai vadintas įvesdintoju. Dalyvaujant dviems ar trims kviestiniams, įvesdintojas sudarydavo savo ir jų antspaudais sutvirtintus tris turto aprašo (registro) egzempliorius (vieną pasilikdavo sau, kitus atiduodavo jį pasiuntusiam pareigūnui ir įvesdinamajam). Už atliktą įvesdinimo procedūrą pareigūnui ir įvesdintojui mokėtas įvesdinimo mokestis – įvesdintinė (gudų k. uviazčeje).
Lietuvos Statutas numatė laikinojo turto savininko ir įvesdintojo teisinę atsakomybę už padarytus nuostolius arba teisės normų pažeidimus, sankcijas už savavališką (neteisėtą) įvesdinimą arba įsivesdinimą.
-įvesdintojas; -įvesdintinė; -įsivesdinimas
1786