Izabèlė Jogailáitė (lenk. Izabela Jagiellonka, vengr. Jagelló Izabella) 1519 01 18Krokuva 1559 09 15Gyulafehérvár (dabar Alba Iulia, Rumunija), Lenkijos karalaitė, Lietuvos didžioji kunigaikštytė, Vengrijos karalienė (1539–40), vėliau regentė. Vyriausia Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos duktė, Žygimanto Augusto, Sofijos Jogailaitės, Kotrynos ir Onos Jogailaitės sesuo, Jono Zapojajo žmona, Jono Zigmanto motina. Vaikystėje daugiausia gyveno Krokuvoje, 1527–29 ir 1533–36 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Gavo gerą išsilavinimą, kalbėjo ir rašė 4 kalbomis. Izabelės būsima santuoka tėvai ėmė rūpintis dar jos kūdikystėje, svarstytos Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I ir Čekijos, Vengrijos ir Kroatijos karaliaus Ferdinando I Habsburgo sūnų, t. p. Sforzų, Gonzagų, Savojos kunigaikščių palikuonių kandidatūros.
Izabelė Jogailaitė (aliejus, apie 1556, dailininkas Lucasas Cranachas, 1515–86; Krokuvos nacionalinis muziejus)
Apie 1531 kilo idėja Izabelę ištekinti už Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo. Į Vengrijos sostą t. p. pretenduojantiems Habsburgams palankus Žygimantas Senasis nesutiko sudaryti santuokos, kol Ferdinandas I ir Jonas Zapojajis nepasirašė Nagyvárado (arba Grosswardeino; dabar Oradea, Rumunija) taikos (1538), kuria pasidalijo Vengriją. 1539 01 Krokuvoje įvyko vestuvės per procura (per atstovus). Netrukus po jų Izabelė išvyko į Vengrijos sostinę Székesfehérvárą, čia pirmą kartą sutiko Joną Zapojajį. Izabelės kraitį sudarė 32 000 aukso dukatų ir 6000 dukatų vertės turtas. Jonas Zapojajis jai užrašė žemių ir pilių. 1539 02 23 įvyko vestuvės ir Izabelė buvo karūnuota Vengrijos karaliene. 1540 07 07 ji pagimdė sūnų Joną Zigmantą, bet Jonas Zapojajis per žygį prieš Transilvanijos sukilėlius 1540 07 22 mirė kraujui išsiliejus į smegenis.
Izabelė su sūnumi susitinka su Siuleimanu I Budoje (16 a. miniatiūra)
Nors pagal Nagyvárado taiką Vengrijos sostas po Jono Zapojajo mirties turėjo atitekti Ferdinandui I Habsburgui, didikai, vadovaujami Jono Zapojajo svarbiausio patarėjo vyskupo Györgi Martinuzzi, atsisakė paklusti ir 1540 09 Joną Zigmantą paskelbė Vengrijos karaliumi, o Izabelę – regente. 1540 11 Ferdinando I kariuomenė apsiautė Budą, kur buvo Izabelė su sūnumi. 1541 apsiaustį nutraukė Györgi Martinuzzi pakviestas Osmanų sultonas Siuleimanas I. Jo kariuomenė užėmė didžiąją dalį Vengrijos, tik Transilvaniją ir žemes į rytus nuo Tiszos upės leista valdyti Izabelei, kaip Jono Zigmanto regentei. Transilvanijos susirinkimui tai patvirtinus kunigaikštystė tapo Osmanų imperijos vasale. 1541 Izabelė apsigyveno jai paliktose žemėse, valdė nuolat laviruodama tarp Osmanų, Ferdinando I, siekusio užvaldyti Transilvaniją, t. p. jos sūnų parėmusių Vengrijos didikų reikalavimų. Izabelės brolis Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ėmė siūlyti naujos santuokos variantus.
Pasinaudojęs Osmanų karu su Persija 1549 Ferdinandas I susitarė su Vengrijos didikų vadovu Györgi Martinuzzi, kad vietoj Transilvanijos Jonas Zigmantas gautų Opolės kunigaikštystę ir Racibórzą Silezijoje. Izabelė nesutiko, jos pajėgos apgynė Gyulafehérvárą, bet patyrė pralaimėjimą prie Cenado (dabar Rumunija), Izabelė buvo apgulta Budoje. Pagalbos iš brolio, siekiančio Ferdinando I paramos prieš Lenkijos didikus dėl santuokos su Barbora Radvilaite, Izabelė nesulaukė ir 1551 07 buvo priversta pasiduoti. Pagal Gyulafehérváre sudarytą sutartį Ferdinandui I mainais už žemes Silezijoje ir piniginę išpirką atiduota Transilvanija, Jonas Zigmantas ateityje turėjo vesti vieną Ferdinando I dukterų. 1551 07 19 Izabelė atsisakė Vengrijos karūnos.
Ferdinandas I sutarties sąlygų pilnai neįvykdė, sutartų pajamų Izabelė negavo ir 1552 grįžo į Lenkiją, kur iki 1556 su sūnumi gyveno Varšuvoje, iš ten valdė Opolę; motina ir brolis jai skyrė daugiau žemių. Siuleimanas I ir Vengrijos didikai kvietė Izabelę sugrįžti, bet Lenkijos labui ji delsė – siekdamas Ferdinando I paramos konflikte su Rusija Žygimantas Augustas vedė šio dukterį Kotryną Habsburgaitę. Negaudama iš Ferdinando I sutartos kompensacijos Izabelė nutarė netesėti ir savo sutarties dalies ir 1556 rudenį Osmanų karinių dalinių lydima grįžo į Vengriją. Ferdinandas I vengdamas karo su Osmanais Transilvanijos atsisakė. 1556 11 Transilvanijos susirinkimas patvirtino Izabelei 5 m. regentystę. 1557 garantavusi tikėjimo laisvę 4 konfesijoms – katalikams, liuteronams, kalvinistams ir unitaristams – Izabelė tapo pirmąja Europos valdove, priėmusia religinės tolerancijos įstatymą.