žadai, laisvas ir sąmoningas įsipareigojimas Dievui. Senovės Romoje įžadai prilygo sąlyginiam pažadui dievybei; tai buvo visuotinis paprotys. Biblijoje įžadai traktuojami kaip pasišventimas Dievui (Pr 28, 20–22). Krikščionybėje įžadai suprantami kaip Dievo garbinimas, todėl yra religinė dorybė. Pagal Kanonų teisės kodeksą (įžadai vadinami professio fidei), tai sąmoningas ir laisvas pažadas Dievui, susijęs su galimu ir geresniu gėriu, privalomas ištesėti dėl religinės dorybės. Įžadai yra ypatingas Dievo garbinimo būdas – įsipareigojimas Dievui ką nors padaryti arba ko nors atsisakyti. Įžadų objektas gali būti tik tai, kas priklauso nuo žmogaus valios ir įmanoma įvykdyti, bei yra aukštesnis gėris, kurio įvykdyti neįpareigoja bendroji teisė. Įžadai yra asmeniniai, jei jų objektas yra įsipareigojusiojo veiksmas, jei objektas daiktas – daiktiniai; daiktinio ir asmeninio pobūdžio įžadai – mišrūs. Įžadai, susiję su tam tikra sąlyga, yra sąlyginiai, jei ne, – absoliutūs. Viešuosius įžadus (pvz., skaistumo; duodamas įšventinant į subdiakonus) Bažnyčios vardu priima įgaliotas vyresnysis, kitais atvejais įžadai yra privatūs. Įžadai yra iškilmingieji, jei tokiais juos pripažino Bažnyčia, kitais atvejais – paprastieji. Vienuoliniai įžadai (skaistumo, neturto ir klusnumo) yra laikinieji (duodami po noviciato tam tikram laikui) ir amžinieji (duodami visam gyvenimui).
193