Izaõkas, Biblijos personažas, antrasis Izraelio patriarchas. Abraomo ir Saros (Sarajos) sūnus. Izaoko vardą Abraomui apreiškė Dievas (Pr 17, 19) ir patvirtino, kad per Izaoką bus tęsiami jo palikuoniai (Pr 21, 12) ir vykdomas anksčiau jam Dievo duotas žemės pažadas (Pr 26, 3). Izaokas buvo apipjaustytas (Pr 21, 4) pagal Dievo sandoros su Abraomu sąlygas (Pr 17, 12). Svarbiausias epizodas iš Izaoko gyvenimo: Dievas, išbandydamas Abraomo tikėjimą, norėjo, kad Abraomas paaukotų Izaoką ant aukuro. Abraomui iškėlus peilį virš Izaoko galvos apsireiškęs angelas jo ranką sulaikė – taip buvo išbandytas ir Izaoko tikėjimas bei nuolankumas (Pr 22). Izaokas Kanaane vertėsi žemės ūkiu (Pr 26, 12). Izaokui pasiskundus Dievui, kad jo žmona Rebeka nevaisinga (Pr 25, 21), jiems gimė dvyniai Ezavas (edomitų protėvis) ir Jokūbas (izraelitų patriarchas).
Izaokas (Izaokas, laiminantis Jokūbą, dailininkas G. Flinckas, aliejus, 1639, Amsterdamo valstybinis muziejus)
Dėl Izaoko aukšto statuso ir didelės galios filistinų karalius Abimelechas su juo sudarė sandorą (Pr 26, 28–31). Senatvėje apakęs Izaokas norėjo palaiminti anksčiau gimusį Ezavą pirmagimio palaiminimu. Jokūbas, pasinaudojęs Rebekos patarimu apsimesti Ezavu, apgavo tėvą ir gavo pirmagimio palaiminimą. Izaokas palaidotas Machpelos oloje Hebrone šalia žmonos (Pr 49, 31). Ankstyvosios krikščionybės ir vidurinių amžių dailėje populiarus Izaoko aukojimo siužetas, Renesanso ir baroko dailėje dažniausiai vaizduojamas Izaokas, laiminantis Jokūbą.
565