Ignatãvičius Izidorius 1932 05 18Vareikiai (Jonavos vlsč., Kauno apskr.) 2021 12 06Vilnius (palaidotas Ukmergės senosiose kapinėse), lietuvių rašytojas. 1951 ištremtas į Sibirą, Narymo taigą (Tomsko sritis). 1958 grįžo į Lietuvą. 1964 baigė Vilniaus universitetą (fiziką). 1973–93 dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje (nuo 1992 Mokslo ir enciklopedijų leidykla) redaktoriumi.
Izidorius Ignatavičius
Eilėraščių išspausdino periodinėje spaudoje, antologijoje Tremtinio Lietuva (1990). Išleido romanų (istorinis romanas Karališkoji upė 2006, autobiografinis romanas Svetimas saviškis 2007, apie į sovietinę Lietuvą grįžusio tremtinio nusivylimus, susidūrus su gyvenamojo meto tikrove, nutrūkusius ryšius su draugais ir giminėmis, nepavykusius bandymus išspausdinti savo kūrybą, Patriotai 2008, skirtą Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio 1949 02 16 Deklaracijos kūrėjams, Karališkoji sopė: istorinis romanas Vytautui ir Jogailai atminti 2006 ir Kiklopų nelaisvėje 2008, skirtus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui), apysakų (istorinė apysaka Riba, arba Vytautas 1991, Šėtono paūksmėje ir pomirtinis krovinys 2003, apie buvusio partizano nuopuolį ir išdavystes, Vyrą pagarbinki, mūza... 2004, apie Homero vertėją J. Ralį, Pakilk iš pasmerkimo 2005, apie Sąjūdį ir jo laikus, autobiografinę apysaką apie tremtį Bet širdies nepavogė 2006). Parašė pjesių (Meilės eskizai, pastatyta 1966, Triušių sala, pastatyta 1969), parengė enciklopedinį žinyną Lietuvių naikinimas ir tautos kova: 1940–1998 (1999), jam parašė daug dokumentinių straipsnių. Dar parašė knygą Sakmė apie Senobę (2012), romaną Drama, kuri nesibaigia: mano laikas (2014).