Izidorius Sevilietis

Izdorius Seviliẽtis (lot. Isidorus Hispalensis) apie 560Kartagina 636 04 04Sevilija, vyskupas, teologas. Bažnyčios Mokytojas (1722). Šventasis (1598; šventė – balandžio 4). 600 išrinktas Sevilijos vyskupu. Dėl vestgotų christianizacijos sušaukė ir pirmininkavo Sevilijos II (619) ir Toledo IV (633) sinodams; jie suvienodino Ispanijos ir Galijos bažnytinę struktūrą, apeigas. Sevilijoje, Saragosoje ir Toledo įsteigė vyskupijų mokyklų, bibliotekų. Parašė dogmatikos ir moralės (Sententiarus libri), apologetikos (De fide catholica contra Iudaeos), biblinės teologijos (Senojo Testamento klausimai / Questiones in Vetus Testamentum, Prakalbos vienai knygai / Prooemiorem liber unus, Apie skaičius Šventajame Rašte / De numeris, qui in S. Scriptura occurunt), liturgijos ir bažnytinės teisės (Apie bažnytines pareigas / De ecclesiasticis officiis, Vienuolių regula / Regula monachorum), istorijos (Didžioji kronika / Chronica maior; nuo Julijaus Afrikiečio, apie 160–apie 240, iki 615, Gotų istorija / Historia gothorum, Apie garsius vyrus / De viris illustribus, Apie erezijas / De heresibus) veikalų. Enciklopedinio pobūdžio knygoje Etimologijos XX knygų, arba Šaltiniai (Etymologiarum libri XX seu Origines 636) pateikė žinių apie teologiją, teisę, istoriją, mediciną, mineralogiją, žemdirbystę, kalbas ir tautas, muziką. Izidoriaus Seviliečio raštus išpopuliarino airių misionieriai; viduriniais amžiais naudoti kaip vadovėliai. Vaizduojamas vyskupo drabužiais su mitra, vienoje rankoje laikantis kryžių arba pastoralą, kitoje – knygą. Interneto globėjas (nuo 2001).