Izmaèlis, Biblijos personažas, Abraomo ir jo žmonos Saros tarnaitės Hagaros sūnus (Pr 16, 15–16). Būdama nevaisinga Sara, pagal Artimųjų Rytų tradiciją, atidavė Hagarą Abraomui kaip sugulovę, kad jis susilauktų vaikų (Pr 16, 1–3); naujagimis turėjo būti laikomas Saros ir Abraomo vaiku. Kilus Saros ir Hagaros nesantaikai pastaroji pabėgo į dykumą, kur apsireiškęs angelas (Pr 16, 4–7) Hagarai davė nesuskaičiuojamų jos palikuonių pažadą (Pr 16, 10) ir apreiškė, kad sūnaus vardas bus Izmaelis (hebrajų kalba – Dievas išgirdo). Abraomui priėmus apipjaustymą, sandoros tarp jo ir Dievo ženklą, Izmaelis irgi buvo apipjaustytas (Pr 17, 25). Gimus Izaokui, Abraomo ir Saros sūnui, Izmaelis su motina buvo išvarytas į dykumą; tapo garsiu lankininku ir vedė egiptietę (Pr 21, 9–21).
Izmaelis (Hagara ir Izmaelis dykumoje, dailininkas G. Doré, medžio raižinys, 1866)
Pasak tradicijos, Izmaelis yra beduinų protėvis (Pr 17, 20; 25, 12–18). Naujajame Testamente Izmaelis ir jo motina simbolizuoja senąją Dievo ir žmonių sandorą (Gal 4, 22–24). Musulmonai Izmaelį laiko arabų protėviu, tiki, kad pastatė Kaabą, lanko Izmaelio kapą Mekoje. Dailėje vaizduojamas su Hagara išvaromas iš Abraomo namų arba dykumoje.
1854