izmailtai, viena pagrindinių šiizmo krypčių; jos šalininkai. Kilo 8 a. viduryje. Pripažįsta 7 imamus (dar vadinami septynininkais) iš kalifo Alijaus įpėdinių, paskutiniuoju tikruoju imamu laiko Muchamadą ben Izmailą (mirė 762; iš čia pavadinimas), tiki, kad Alachas jį grąžins. Įsitvirtino 10 a. pabaigoje, valdant Fatimidams (buvo vadinami izmailitais fatimidais). Bendruomenės įsikūrė Chidžaze, Egipte, Magribe, Palestinoje, Sirijoje. Vykstant kovai dėl imamato atskilo drūzai, jie imamu pripažino kalifą al Chakimą ir laukė jo atėjimo. Po kalifo al Mustansyro mirties izmailitai skilo į nizaritus (imamu pripažino al Mustansyro sūnų Nizarą) ir mustalitus. Nizaritai įsitvirtino Irane, Sirijoje ir kitose Rytų šalyse. Veikė iki 13 a. vidurio, vykstant kovoms su seldžiukais nizaritai emigravo į Indiją ir kitas šalis (bendruomenių yra Azijos ir Rytų Afrikos valstybėse, didžioji dauguma – Afganistano šiaurėje). Žlugus Fatimidams mustalitų religinis centras persikėlė iš Egipto į Jemeną. Jie skilo į suleimanitus (veikė Jemene) ir dauditus (17 a. pradžioje įsitvirtino Gudžarate). Dogminio skirtumo tarp mustalitų krypčių nėra; bendruomenių yra Indijoje, Irane, Pakistane. Izmailitų dar yra Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje.
Izmailitų doktrina (jos aprašymai įvairuoja) susiklostė ankstyvuoju Fatimidų laikotarpiu. Skiriamos vadinamos išorine ir vidine doktrinos dalys. Visiems izmailitams privaloma išorinė doktrina – šariato laikymasis ir tikėjimo septyni vadinamieji ramsčiai (imamo absoliučios valdžios pripažinimas, chadžas, džihadas, malda, pasninkas, išmaldos davimas ir religinių mokesčių mokėjimas, tachara – apeiginis apsivalymas). Ezoterinę doktriną, kurią, kaip teigiama, gali žinoti tik pašvęstieji, sudaro 2 dalys: alegorinis Korano ir šariato aiškinimas ir slaptoji filosofinė teologinė doktrina. Jos pagrindas – kosmogoninė (pradininku laikomas an Nasafi, mirė 942, plėtojo al Kirmani, mirė 1021) ir cikliškumo teorijos, šiai būdinga neoplatonikų ir Aristotelio filosofijos bruožai, gnostikų, mistikų mokymų (ypač apie skaičių ir raidžių magišką reikšmę) elementai. Pagal šią doktriną, žemiškasis pasaulis laikomas anapusinio atspindžiu ir įkūnija kosminę tvarką. Jo sukūrimo tikslas – dieviškosios valios ir tiesos pasireiškimas. Žmonijos istorija aiškinama kaip esanti padalyta į 2 ciklus – didįjį (prasidėjo Adomo laikais ir truks iki ateisiančio paslėptojo imamo) ir mažąjį, kurį sudaro 7 ciklai. Kiekviename mažajame cikle gyvena pranašas, kuriam Alachas atskleidė tiesą, ir 7 imamai. Tikima, imamas Muchamadas ben Izmailas yra paslėptasis, jis kitame cikle bus pranašas, atskleis dieviškąją tiesą ir valdys pasaulį iki paskutinio teismo.