izoglosa

izoglosà (izo… + gr. glōssa – liežuvis, kalba), arealinės kalbotyros žemėlapio linija, rodanti kalbos reiškinio paplitimo ribas. Skirstoma į izofonas, izoleksas, izomorfas ir izosintagmas. Izofona rodo kalbos fonetikos, izoleksa – leksikos, izomorfa – morfologijos, izosintagma – sintaksės reiškinio paplitimo ribas. Tarmių skirstymui svarbiausios yra izofonos, pvz., nevienodo dvibalsių ie, uo tarimo izofona laikoma pagrindine lietuvių kalbos tarmių – aukštaičių ir žemaičių – skiriamąja riba. Kartais kelių kalbos reiškinių izoglosos sutampa arba (daug dažniau) eina viena arti kitos, t. y. susidaro izoglosų pluoštas, arba juosta. Kuo daugiau izoglosų eina tarp dviejų gyvenamųjų vietų, tuo labiau skiriasi tų vietų žmonių kalba. Pagal tam tikrų kalbos reiškinių izoglosas (ar jų pluoštus) nustatomos tarmių ribos. Kiekvienos izoglosos atsiradimą ar jų pluošto susidarymą, be pačios kalbos raidos, lemia ir politinis, administracinis, religinis ar kitoks ilgiau trunkantis visuomenės susiskirstymas, žmonių bendravimą trukdančios gamtinės kliūtys ir kitos priežastys. Vienodą kalbos reiškinių kilmę rodančias bendras izoglosas gali turėti ir dviejų ar kelių giminingų, savo istorijoje artimus ryšius palaikiusių tautų kalbos. Kalbos reiškinių izoglosos geriausiai fiksuojamos arealinės kalbotyros darbuose, kalbų atlasuose.